Parodos atidaryme dalyvavo VšĮ ,,Lietuvos tarptautinė žmogaus teisių organizacija“ vadovė Jurgita Samoškienė, parodos mecenatas, medicinos mokslų daktaras Ronald Berndt (Vokietija), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Ignalinos rajono savivaldybės atstovai, muziejaus darbuotojai.
Parodoje per skirtingų asmenų patirtis pasakojama apie politinį persekiojimą sovietų okupacinėje zonoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Konfliktas „su valstybe“ galėjo baigtis suėmimu, tardymu, įkalinimu. Tą 1945–1990 m. laikotarpiu patyrė milijonai žmonių, atsidūrusių sovietų okupuotose teritorijose – ne išimtis ir VDR, kurioje įtartinų asmenų persekiojimą, sumėmimus, tardymus ir kalinimus vykdė STASI (Valstybės saugumo ministerija) – slaptoji saugumo ir žvalgybos tarnyba. Tarnyba, įkurta 1950 m. turėjo glaudžius bendradarbiavimo ryšius su Sovietų Sąjungos saugumo tarnyba KGB.
Alexander W. Bauersfeld, buvęs politinis kalinys VDR, žmogaus teisių aktyvistas ir liudininkas, parodos autorius, renginio metu sakė: „ši paroda nėra „praeities sniegas“, neturintis reikšmės ateinančioms kartoms, bet labai aktuali ir šiandien. Rusijos diktatoriaus V. Putino pradėtas agresijos karas prieš Ukrainą iš esmės yra sovietinio imperializmo politikos tęsinys. <···> Milžiniškomis pastangomis jis šiandien vykdo hibridinį karą prieš laisvę – taip pat pasitelkdamas melagingą propagandą radijuje, televizijoje, internete ir net per Rusijos stačiatikių bažnyčią. <···>
Leiskite man šioje vietoje prisiminti pirmąjį Vokietijos federalinį kanclerį Konradą Adenauerį, kuris dar penktojo dešimtmečio pradžioje suformulavo savo politinės veiklos gaires: Laisvė – Taika – Vienybė. Jau 1948 m. jis rašė: „Asmeninė laisvė yra ir išlieka didžiausia žmogaus vertybe.“ <···>
Kremlius šiandien šaukia: „Ukraina gali iš karto turėti taiką, jei tik sudės ginklus.“ Tačiau tai reiškia – „Pasiduokite ir tapkite Putino vergais!“ Šis „didžiadvasiškas pasiūlymas“ galioja ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Tačiau aš esu įsitikinęs – šiame gražiame krašte niekada nebus daugumos, kuri sutiktų su tokia vergyste.
Paroda atsirado Gerhard Finn dėka, kuris sulaukęs 16 metų, tris metus buvo politinis kalinys sovietiniame specialiajame lageryje Nr. 2 (Buchenwaldas), ten susirgo plaučių uždegimu. Vėliau, kaip žurnalistas, jis tyrinėjo politinio persekiojimo istoriją sovietinėje okupacinėje zonoje (1945–1949) ir vėlesnėje VDR (1949–1989). Po 1990 m. jis aktyviai prisidėjo prie UOKG įkūrimo, nes iki tol politiniams kaliniams SED diktatūroje buvo draudžiama pasakoti apie savo kalinimo laikotarpį. <···>
Tęsiant apie kai kuriuos likimus, pateiktus parodoje: Horst Schüler istorija yra viena iš daugelio, panašių į daugelio lietuvių likimus. Jo tėvas, kaip socialdemokratas, buvo politinis nacių diktatūros kalinys Potsdame. Jaunuolis H. Schüler galėjo aplankyti tėvą kalėjime Lindenstraße, kol šis buvo nužudytas koncentracijos stovykloje Sachsenhausen 1942 m.
Dešimt metų vėliau pats H. Schüler tapo kaliniu, šįkart socialistinės-komunistinės diktatūros įkalintas VDR. Nors 1949 m. VDR konstitucijos 10 straipsnyje buvo nurodyta: „Niekas negali būti perduotas užsienio valdžiai“, H. Schüler buvo išvežtas į GULAG’ą socialistinių-komunistinių VDR ir SSRS slaptųjų tarnybų. Jam buvo priskirta kaltė, nes jis kaip žurnalistas kritikuodavo sovietinę okupacinę valdžią. Sovietų karinis tribunolas nuteisė jį 25 metams priverstinio darbo GULAG’e. <···>
1955 m. Vokietijos kancleris dr. Konradas Adenaueris lankėsi Maskvoje ir pasiekė, kad H. Schüler su beveik 10 tūkstančių kitų kalinių galėtų sugrįžti į Vokietiją. Tokios pagalbos lietuviams kaliniams nebuvo. Po to H. Schüler vėl dirbo žurnalistikos srityje Hamburge ir 1992 m. tapo pirmuoju Vokietijos žurnalistu, galėjusiu aplankyti tada dar uždarą Vorkutos miestą. Sekančiais metais jis buvo reabilituotas Rusijos Generalinės prokuratūros sprendimu. Tai aiškiai parodo, kad H. Schüler buvo įkalintas atsitiktinai, kaip ir milijonai kitų, įskaitant lietuvius, o sovietinė teisingumo sistema vykdė nusikaltimus.
H. Schüler iki mirties 2019 m. aktyviai dalyvavo buvusių Vorkutos kalinių grupėje ir vadovavo Vokietijos Komunistinio smurto aukų sąjungai (UOKG e.V.). Nepaisant sunkaus likimo, jis buvo draugiškas, ramus ir malonus žmogus, nejautė neapykantos. <···>
Visi parodoje pristatyti žmonės buvo reabilituoti Rusijoje Boriso Jelcino valdymo metu, o Vokietijoje – po 1990 m. Tai aiškiai rodo: socialistinės-komunistinės diktatūros buvo nusikalstamos sistemos ir neteisinės valstybės, pasižymėjusios savavališka „teisingumo“ sistema.
Vien Maskvos Butyrkų kalėjime tarp 1944 ir 1955 metų buvo nužudyti 3 481 vokiečiai – vyrai ir moterys“.
Parodos atidaryme kalbėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pažymėjo, kad paroda atidaroma simbolinėje vietoje – buvusioje KGB būstinėje, kurioje ilgus dešimtmečius buvo tardomi, kankinami ir žudomi sovietinio režimo kritikai, kovotojai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis išreiškė viltį, kad paroda bus įdomi Lietuvoje dislokuotiems Vokietijos brigados kariams, kitiems muziejaus lankytojams.
