Artėjant gražiausioms metų šventėms pristatome gruodžio mėnesio eksponatą – kalėdinius žaisliukus iš tremties.
Kūčios ir Kalėdos buvo vienos svarbiausių lietuvių tradicinių švenčių, kurias švęsdavo, kaip tik galėdavo tremtyje ir lageriuose atsidūrę lietuviai. Režimo bauginimai lietuvių neišgąsdino – tremtiniai ir politiniai kaliniai sėsdavo prie Kūčių stalo, neretai tuščio, dalydavosi slapta gautu Dievo pyragaičiu ir vienas kitam linkėjo kitas šventes sutikti Tėvynėje. Vienaip jiems sekėsi tą daryti stalinistiniu laikotarpiu, kitaip – po 1953 metų, po Stalino mirties. Tremtinių dienoraščiuose, laiškuose atsispindi tai, kad 1941 metų tremtinių pirmosios Kūčios ir Kalėdos buvo ypatingai sunkios. Žmonės dažnai sėsdavo prie tuščio stalo ir tradiciją puoselėjo melsdamiesi, giedodami giesmes. Kartais į burną galėdavo įsidėti tik sunkiai sutaupytą duonos gabalėlį. Ne vieneriems metams iš Tėvynės išplėšti lietuviai bėgant laikui prisitaikė, pamažu radosi daugiau galimybių, stalas tapo gausesnis. Lietuviai nepasidavė, savų tradicijų neišsižadėjo ir ieškojo būdų, kaip pergudrauti juos nuolat stebintį režimą. Dažnai ant Kūčių stalo būdavo ir svarbiausias Kūčių vakaro atributas – kalėdaitis. Artimieji parodydavo išmonę, kaip jį paslėpti siuntinyje, kad pasiektų artimuosius, tiek esančius tremtyje, tiek esančius lageryje. Lageryje būdavo sunkiau, bet pavykdavo.
Kalėdos jaunimui buvo pasibuvimo laikas, kai visi susirinkę giedodavo šventas giesmes ir dainuodavo lietuviškas dainas, taip visi kartu prisimindavo prarastus namus. Šios šventės ypač laukė vaikai. Mažoji Teodora Janina Galkevičiūtė su mama Galina į Zimą (Irkutsko sr.) buvo ištremtos 1948 m. Teodorai Janinai ir kitiems vaikams žiemos švenčių proga, kaip dovaną, nuo eglutės buvo leidžiama nusikabinti po vieną žaisliuką. Penkis kalėdinius papuošimus mergaitė išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą. Iš tremties Teodora Janina Galkevičiūtė su mama Galina Galkevičiene buvo paleistos 1958 m., į Lietuvą grįžo 1959 m.
