Vėliau prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Aukų gatvėje Vilniuje vyko susikaupimo ir rimties valanda 1951 m. spalio 2–3 d. trėmimo metinėms atminti.
Prie paminklo buvo padėtas gėlių vainikas nuo Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos. Nuoširdžiausius padėkos žodžius Lietuvos tremtiniams už pagarbą ir istorinės atminties išsaugojimą kalbėjo LR Prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais dr. Jolanta Karpavičienė.
Gėlėmis trėmimų aukas pagerbė Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, Vilniaus miesto tarybos narė Angelė Jakavonytė. Buvo uždegtos atminties žvakutės ir tylos minute pagerbtos sovietinės okupacijos aukos. Renginyje dalyvavo buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Centro) darbuotojai, „Stalininis laikotarpis siejamas su masinėmis represijomis, kurios daugybei Lietuvos žmonių kainavo gyvybes. Trėmimais ne tik norėta palaužti tikrą ar tariamą pasipriešinimą, bet ir sunaikinti tokias visuomenės grupes, kurios nesiderina su sovietine sistema, pvz., kaip sovietizacijai, kolektyvizacijai besipriešinančius ir partizanams padedančius ūkininkus. Būtent to ir siekta 1951 metų spalio pradžios masiniu trėmimu kodiniu pavadinimu „Ruduo“ kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento laikinai einanti direktorės pareigas dr. Kristina Burinskaitė.
LGGTC duomenimis, per okupantų surengtą trėmimų operaciją iš Lietuvos buvo išvežta 17 tūkst. Žmonių. Daugiau nei trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16 metų. Pažymėtina ir tai, kad šie 1951 metų trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje jų nebuvo. Per visą stalininį represijų laikotarpį kas šeštas tremtinys buvo lietuvis, o kai kuriais metais (1948 ir 1951 m.) lietuviai sudarydavo net pusę visų tremtinių. Į tremties vietas vien tik 1945-1952 m. buvo išgabenta daugiau kaip 32 tūkst. vaikų (5 tūkst. žuvo tremtyje). Tai rodo, kad šie trėmimai nukreipti ne tik prieš besipriešinančius okupantams, bet ir apskritai lietuvius kaip tautą. Tai tik sausi faktai ir statistika, už kurių slypi asmeninės žmonių tragedijos, mirtys, išdraskytos šeimos ir sudaužyti likimai. Kas baisiausia, tremtinių kančios nesibaigdavo pasibaigus tremties laikui. Jiems buvo trukdoma grįžti į išsvajotąją tėvynę, gimtuosius namus, jie toliau buvo persekiojami ir diskriminuojami, laikomi priešais iš principo, trukdoma dirbti norimą darbą, gauti išsilavinimą, kuris garantuotų geresnį gyvenimą. Kentėjo ne tik jie, bet ir jų šeimos ir aplinkos žmonės. Jie negalėjo atvirai kalbėti ir išsikalbėti, kas jiems rūpi, o ką jau kalbėti apie teisingumo atstatymą…
„Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, kai gyvename demokratinėje valstybėje, kuri garantuoja didžiules galimybes, tai sunkiai suvokiami dalykai… Tegu ši ir kitos atmintinos dienos, siejamos masinėmis deportacijomis ir kitais okupacinių režimų nusikaltimais, priverčia sustoti ir susimąstyti apie tai, ką nukentėję patyrė, ko neteko, ir ką šiandien turime mes“, – pabrėžė savo pasisakyme dr. K. Burinskaitė.
Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras „Laisvė“ atliko tremtinių dainas.
