„Mūsų regiono valstybės istorinės atminties ir karų bei kariuomenės istorijos srityje besidarbuojantiems muziejininkams lankantis svečiuose gidų kaip ir nereikia – pasakojimai ir režimo patirtis atpažįstama kaip bendra,” – pastebi istorikas Remigijus Černius. Svečius priėmęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius pabrėžia, kad istorija kartojasi – Ukrainą užpuolęs Putino režimo vykdo tuos pačius nusikaltimus, kuriuos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai yra užfiksavę prieš lietuvių tautą.
Nusikaltimai taikai
Tai agresijos planavimas, rengimas, pradėjimas ir vykdymas pažeidžiant tarptautinius ir dvišalius valstybių susitarimus. Tai ir išankstinės lagerių bei kalėjimų statybos, ir fiktyvūs referendumai, ir ultimatumai, ir aneksija. Ironiška, bet Sovietų Sąjungos „pagalba” Lietuvai 1940 m. pasireiškė karinių pajėgų vadovybės pakeitimu, nacionalinių gynybinių ir patriotinių organizacijų veikimo draudimu, buvo atliktas valstybės aparato valymas.
Nusikaltimai žmoniškumui
Kas trečią suaugusį lietuvį palietė deportacijos ir trėmimai. Visi išsiųstieji iš Lietuvos patyrė prievartinį darbą, ypač miško kirtavietėse, medienos apdirbimo įmonėse. Kelerių metų alinanti veikla, skurdas ir badas baigėsi sveikatos praradimu: tremtinius kamavo skorbutas, tuberkuliozė, atsirasdavo neįgalumas, širdies ir kraujagyslių ligos, kankino vidurių šiltinė, dizenterija. Išgyvenusieji ir grįžusieji iš Sibiro negalėjo gauti padoriai atlyginamų profesinių pareigų, toliau patyrė KGB kompromitavimą ir politinį izoliavimą. Daugybė lietuvių buvo neteisėtai kalinami, kankinami per tardymus, nužudomi – tiesiog naikinami.
Režimas taikė mirties bausmę už, neva, politinius nusikaltimus (kaip pavyzdžiui, prievarta siūlomos tėvynės išdavystę), mirtis ištikdavo nuo nepakeliamų kankinimų ir darbo bei kalinimo, gyvenimo tremtyje sąlygų – tai vis nusikaltimai žmoniškumui, apie kuriuos demokratinis Vakarų pasaulis, kaip pripažino viešėję švedai, žino per mažai. Šiuos nusikaltimus Lietuvoje paliudija atrastos masinės Tuskulėnų ir Macikų kapavietės. Tas pats ir Ukrainoje – Bučoje, Iziume, Mariupolyje.
Genocido nusikaltimai
Prieš ukrainiečius, kaip ir 1940–1941 bei 1944–1988 metais prieš lietuvius, režimas veikia kaip prieš tautinę grupę. Lietuvos partizaninio karo bei ginkluotosios rezistencijos rėmimo slopinimas, kaip jį vykdė okupacinis režimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo yra pripažintas genocidu.
Karo nusikaltimai
Kur praeina armija-„gero gyvenimo” nešėja, ten civilių aukos, miestų, kaimų, gyvenviečių plėšimai, privačios ir visuomeninės nuosavybės grobimas, karo taisyklių nesilaikymas, patyčios iš karo belaisvių. „Lietuvių tautos demografiniai, turtiniai ir visi kiti patirti nuostoliai ilgai lėmė ir tebelemia dabarties Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą kaip amžinas komunistinio režimo nusikaltimų paminklas”, – pastebėjo istorikas dr. Arvydas Anušauskas, apibendrindamas komunizmo nusikaltimų istorinę ir statistinę apžvalgą.
Šios siaubingos patirties atminimu ir išsaugojimu suinteresuoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje apsilankę Švedijos ir Ukrainos muziejininkai rado bendraminčių tolimesniems aktualiems projektams visame pasaulyje.
