„Vizitas pamatyti ir suvokti žiaurumą, kuris niekada neturėtų vėl atsirasti“, – tokiu įrašu svečių knygoje apsilankymą Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus KGB kalėjimo ekspozicijoje apibendrino Suomijos Respublikos Prezidentas Sauli Niinistӧ.
Kartu su šios Skandinavijos šalies vadovu kankinimų ir mirties bausmės kameras apžiūrėjo Arja Makkonnen, Suomijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje, atkreipusi dėmesį į Lietuvos ginkluotos rezistencijos ir Suomijos pasipriešinimo sovietiniam imperializmui Žiemos karo metu netikėtą paralelę – ginkluotės stoką:
„Valią priešintis turi užtikrinti ir ginklai, kurių trūko Lietuvai, trūko Suomijai ir trūksta Ukrainai“, – sakė ambasadorė, apžiūrėdama menininko Tomo J. Daunoro muziejaus lankytojams įrengtą ukrainiečių laisvės kovos palaikymui skirtą meninę instaliaciją „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“, susidedančią iš menininko kartu su kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 30-osios ukrainiečių brigados kariais iš gynybos linijų apkasų Rytų Ukrainoje 2019–2021 m. surinktų autentiškų šautuvų vamzdžių, lengvųjų ir sunkiųjų kulkosvaidžių amunicijos, sprogstamųjų minosvaidžių liekanų, suvarpytų šarvų fragmentų detalių.
Ekspoziciją taip pat žiūrėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Suomijoje Giedrius Kazakevičius, pulkininkas leitenantas (Second Aide-de-Camp) Ville Hukkanen, Komunikacijos direktorius Jouni Mӧlsӓ, Tarptautinių reikalų patarėja Aliisa Tornberg, vadovybės apsaugos pareigūnai Pasi Haapasaari ir Sami Rantanen, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo direktorius Petras Zapolskas ir šio departamento Vizitų skyriaus pirmasis sekretorius Marius Atroška.
Svečius sutikęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys paminėjo, kad Lietuvos partizanai pagarbiai vertino suomių pademonstruotą pasipriešinimą sovietams Žiemos karo metu, vienas jų vadų – Juozas Šibaila (kovos vardai: Merainis, Diedukas), yra žinoma, kad skaitė nacių okupacijos metais 15 tūkst. egzempliorių tiražu išleistą apie tuos įvykius pasakojantį Viljo Sarajos romaną „Išpirktasis kraštas“, laikytą vienu geriausių Žiemos karo aprašymu.
Svečiams akcentuota, kad kalėjimas pastato pusrūsyje įrengtas 1940 m. rudenį. Tuomet jame buvo per 50 kamerų. 1944 m., Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, kalėjimas dar išplėstas. 1947 m. kalėjime buvo 57 kameros ir 2 karceriai. Oficialiai nuo 1946 m. kalėjime turėjo būti laikoma ne daugiau kaip 300 suimtųjų (iki tol kalėjimo „limitas“ buvo 200 kalinių), vienam kaliniui skiriama 2,5 m2 ploto. Iš tiesų buvo kalinama gerokai daugiau, pvz., 1946 m. balandžio mėn. kalėjo 451 žmogus.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kada ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas jau buvo palaužtas, dauguma kamerų buvo atiduota KGB archyvams saugoti. Likusiose 23-ose kamerose (dar vėliau liko 19) iki pat 1987 m. ir toliau buvo kalinami kitaminčiai, kovotojai dėl žmogaus teisių.
Dabar kalėjimas yra toks, kokį jį paliko saugumiečiai, 1991 m. rugpjūčio mėn. išsikraustydami iš pastato.
Viešėjusiam prezidentui Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius dovanų įteikė vertingas centro išleistas atminties knygas.
