Sveikinimo žodį tarė Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.
„Mes prisimename gražų bendravimą su šviesios atminties Antanu Lukša. Jis ne kartą lankėsi mūsų gimnazijoje, skatino geriausiai besimokančius gimnazistus savo vardo stipendijomis. Rūpinosi savo brolio Juozo Lukšos ir kitų brolių atminimo įamžinimu. Tai unikalus palikimas jaunajai kartai, pažinti savo krašto, Tėvynės istoriją. Smagu, kad gražus bendradarbiavimas tarp mūsų gimnazijos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tęsiasi ir toliau“, – pabrėžė Juozo Lukšos gimnazijos direktorius V. Vitkauskas.
Šią kilnojamąją-edukacinę parodą „Laikom frontą!“ Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos bendruomenei pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausioji muziejininkė Vega Ribikauskienė.
„Rengdami šią parodą, gavome nemažai nuotraukų iš Jūsų gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko, Veiverių muziejaus ir Lukšų šeimos narių, išleidusių A. Lukšos 90-iui skirtus memuarus „Laikom frontą“. Ir šiandien yra ypatinga proga padėkoti. Bendradarbiavome su Lietuvos ypatinguoju archyvu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Kauno technologijos universiteto muziejumi. Taip pat šios parodos nebūtų tokios, kokią matote šiandien: LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresniosios patarėjos muziejiniams reikalams Ramunės Driaučiūnaitės ir dailininkės Aistės Tarabildienės, padėjusios sukurti panoraminį Antano Lukšos gyvenimo vaizdą“, – pristatydama parodą kalbėjo LGGRTC atstovė V. Ribikauskienė.
Gausiai susirinkusiems į parodos pristatymą ji papasakojo legendinio Lietuvos partizano Antano Lukšos gyvenimo ir kovos istoriją. Antano Lukšos asmenybę atskleidžianti citata:
„Lageryje liko jaunystės metai, buvo palaužta sveikata, teko iškentėti didžiausią pažeminimą ir panieką, kančias ir nuovargį, tačiau mieliau atsimenu tas dienas, kai susipažinau su įvairių tautybių kaliniais, kurie nepasidavė smurtui ir kovojo, atrodytų, visai neįmanomomis sąlygomis“.
Simboliška, kad ši paroda buvo pristatyta rugsėjo 4 dieną, kuomet Kauno rajone, Pabartupio kaime, prie paminklo žuvusiam legendiniam Lietuvos laisvės kovotojui, buvo paminėtos 72-osios partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo metinės. Kaip ir ankstesniais metais į minėjimą gausiai susirinko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos mokiniai bei mokytojai, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vadovai bei kariai, Prienų krašto muziejaus atstovai.
Paroda apie Antaną Lukšą „Laikom frontą!“ Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje veiks iki 2023 m. spalio 14. Norintys ją aplankyti, kviečiami tai padaryti darbo dienomis nuo 9 val. iki 17 val.
Apie Antaną Lukšą ir parodos „Laikom frontą!“ stendus.
Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Joje augo dar keturi broliai: trys būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951) ir Stasys (1926–1947), žuvę kovose bei būsimas partizanų ryšininkas-rėmėjas Vincentas (iš pirmosios tėvo santuokos, 1905–1993), kalėjęs Vorkutoje. Visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.
Ūkininkai Lukšos diegė savo vaikams patriotizmą, paskatino įsijungti į religines pavasarininkų, ateitininkų organizacijas. Kai Antanas buvo 10 metų Lietuvos švietimo ministerija uždraudė ateitininkų kuopas mokyklose, tad dalyvavimas ateitininkų veikloje tapo pirmąją jo pogrindinės veiklos mokykla. Pasimokęs metus Kauno berniukų gimnazijoje, Antanas ieškojo savo pašaukimo. Pabaigė Kauno mokytojų seminarijos paskutinį kursą, buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto fizinio lavinimo skyrių. 1942–1943 m. studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. Jis kartu su broliais padėjo Juozui, antinacinės pogrindinės organizacijos – Lietuvių fronto nariui, platinti pogrindinę spaudą. Deja, 1943 m. kovo mėnesį, Nacistinės Vokietijos kareiviams užėmus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, jaunesniųjų kursų studentams teko mokslus nutraukti.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, kai frontas kiek stabilizavosi ant Nemuno krantų, Lukšų šeima apsisprendė pasilikti, nors turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus.
1944 m. vasarą Antanas, kaip daugelis jaunuolių parytė, kaip vyko masinis neteisėtas šauktinių gaudymas į Raudonąją armiją, priminęs vergų medžioklę. Košdamas apylinkes NKVD dalinys šaudė į bėgantį iš tėviškės A. Lukšą. Tais pačiais metais jis gavo mokytojo darbą Veiveriuose. Mokytojai nebuvo šaukiami į kariuomenę, tačiau jis gavo tris kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje, teko palikti mokytojo vietą. 1946 m. pradžioje Juozas ir Stasys Lukšos įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės aktyvių partizanų gretas, jie su bendražygiais leido laikraščius „Kovos keliu“, „Laisvės žvalgas“. Antanas tapo rinktinės spaudos platintoju, ryšininku ir sėsliuoju partizanu Arūnu. 1946 m. gegužės ir birželio mėnesių sandūroje jam teko dalyvavo kautynėse Suvalkijoje. Parodoje šios kautynės lakoniškai dokumentuotos legendinio Tauro apygardos partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio Tėvynei pareigų ėjimo lape.
Tauro apygardos partizanų vadovybė, siekdama užtikrinti ryšių palaikymą tarp Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) Vilniuje ir Kauno pogrindžio, 1946 m. rudenį Antaną Lukšą nusiuntė dirbti į strategiškai tinkamas vietas: Kaišiadorių, vėliau – Žaslių mokyklas.
Parodoje eksponuojama nepublikuota MGB (Valstybės saugumo ministerijos) sudaryta slapta „Apygardų, štabų išsidėstymo ir banditų grupių formavimosi Lietuvos TSR schema“, iš kurios matyti, ką tuo metu žinojo apie ginkluotąjį antisovietinį pasipriešinimą Lietuvą apraizgiusio sovietinio saugumo darbuotojų tinklas, apytikslės tuometinės partizanų apygardų ribos.
Antanas turėjo palaikyti ryšius tarp brolių Vilniuje, Tauro ir Didžiosios kovos apygardų štabų.
1946 m. pabaigoje išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį. Taigi jis tapo aktyviuoju Tauro apygardos laisvės kovotoju.
Jaunesnieji broliai Lukšos: Stasys, Juozas ir Antanas, prieš tapdami partizanais, neturėjo karinės patirties, tačiau buvo pakankamai išsilavinę, imlūs, tad partizanų vadovybė paskyrė jiems atlikti atsakingas pareigas ir šį pasitikėjimą jie pateisino.
Per trumpą laiką Antanas-Arūnas tapo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, balandžio mėn. prisiekė kaip Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo padalinių vadų. Tuo metu, 1947 m. pavasarį į Tauro apygardą buvo perkelta Vyriausio Ginkluotųjų Pajėgų Štabo (VGPS) būstinė, iš šios apygardos susisiekti su Vakarais buvo siunčiami įgaliotiniai. (Parodoje matyti Jono Dainiaus šeimos namai Veiverių g., Aleksote, kur buvo vienas iš daugelio Kauno partizanų konspiracinių ryšių punktų ir Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios nuotrauka, už šios tvoros susitikdavo Birutės rinktinės partizanų kuopų vadai). Antanas buvo įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio atstovų susitikimą. Deja, dėl didelio masto karinės čekistų operacijos, saugumo darbuotojai jau žinojo daugumą pogrindininkų konspiracinių butų Kaune. Iš pradžių Antanui pavyko išvengti penkių į susitikimą atėjusių MGB darbuotojų ir agentų smogikų kulkų, bet jis pakliuvo į antrąją pasalą Jono Poškos-Rolando bute Kauno senamiestyje ir buvo suimtas.
1947 m. gegužės mėnesį Sovietų sąjungoje laikinai atšaukta mirties bausmė. Politinių kalinių sušaudymą pakeitė kiti marinimo būdai. Antanui Lukšai teko iškentėti baudėjų įtūžį už nesuimtus brolius partizanus, ištisinį mušimą ir kankinimus. Tokioje košmariškoje būklėje, su atsilupusia nuo kankinimų oda, jis susitiko į tardymą atvestą savo motiną. Priešingai, negu tikėjosi kalėjimo budeliai, Ona Lukšienė neskatino alpėjančio sūnaus dėl savos gyvybės išduoti kitų, per akistatą jos laikysena buvo nepalaužiama. Nors Antaną tardė net pats LSSR vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas, tačiau jis nieko neįskundė, liko ištikimas savo priesaikos žodžiams: Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu.
1947 m. rugsėjo mėnesį Antanas Lukša buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1948 m. jis kalėjo lageriuose Komijos ASSR. Kaliniai buvo verčiami šaltyje badaudami užsiimti beprasmišku darbu, – už poliarinio rato turėjo statyti geležinkelį, kuris taip ir nebuvo panaudotas (lageryje „501 strojka“). Susirgęs vidurių šiltine jis atsidūrė arti mirties, tesvėrė vos 37 kg. Kartu su grupe kalinių, nebepakeldami pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 metais sukilo. Sukilimą nuslopinus, jo organizatorius leisgyvius suvarė į baudos lagerį, kur teko gulėti ant šlapios žemės, tad kaliniai vienas po kito atsisveikino su šiuo pasauliu.
1950 m. Antanas dirbo Taišeto lageryje, vėliau buvo nusiųstas į Magadano srities lagerius, kur pogrindininkai jį įgaliojo sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais.
1956 m. Po devynerių su puse metų Sibiro lageriuose, A. Lukša grįžo į tėvynę, susitiko motiną, prieš mėnesį sugrįžusį iš tremties brolį Vincą. Vedė savo bendradarbę, sovietų represuotų tėvų dukterį Eugeniją Ireną Savickaitę. Sovietų saugumas jų nepaliko ramybėje, bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus gimtąją sodybą, šeima buvo akylai stebima.
1988 metais, prasidėjus Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą. Netrukus jis perorganizuotas į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS). Antanas Lukša buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas, valdybos pirmininkas. Vėliau – LPKTS Garbės pirmininkas. 1990 metais su grupe organizacijos narių jis dalyvavo Vengrijoje Laisvės kovotojų kongrese, taip praskindamas kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos Inter Asso nare, Varšuvoje atidarė Laisvės kovotojų nuotraukų parodą, nuolat organizuodavo tarptautinį kasmetinį buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų sąskrydį Ariogaloje. Antanas su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių Skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui-Piršliui, Juozui-Skirmantui, Stasiui-Juodvarniui. A. Lukša inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą, kryžiumi įamžino savo tėvų ir brolių atminimą tėviškėje Juodbūdžio kaime; Veiveriuose, prie buvusios Mokytojų seminarijos, pastatė obeliską. Šilavoto bažnyčios šventoriuje inicijavo memorialo statybą Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti (jame įamžinta 530 žuvusių partizanų).
Prienų rajono Skriaudžių kaime, prie Ruseckų sodybos, Antano Lukšos rūpesčiu iškilo kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui atminti,] Kauno Ramybės parke (senosiose kapinėse) – paminklas „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Taip pat LPKTS bei Lietuvos laisvės kovų sąjūdis įamžino žuvusių už Lietuvos laisvę motinos atminamą, – specialiais ženklais „Čia ilsisi partizano motina“ paženklino partizanų motinų kapus.
A. Lukša užsiėmė Lietuvos partizanų kovų istorija, knygų leidyba ir kartografija. Visoje Lietuvoje be atlygio dirbo jo suburta komanda.
Antanas Lukša, dainuodamas Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore „Ilgesys“, vėliau partizanų ansamblyje „Girių aidas“ savo skambiu balsu džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Australijos klausytojus. 1999 m. jam buvo suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003).
