Šio renginio sumanytoja ir organizatorė – LGGRTC departamento direktorė dr. Kristina Burinskaitė.
Pirmoji istoriko Gintauto Eremino paskaita įvyko 2023 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius ir Vilniaus kraštas. Lenkai ir lietuviai 1920–1939 m.
1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, šiurkščiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 m. Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.
Lenkijos administracinės valdžiai 1920–1939 m. vykdant prievartinę polonizaciją, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ir Lietuvių Šv. Kazimiero draugija aktyviai priešinosi, visomis priemonėmis įgyvendindamos švietimo gimtąja lietuvių kalba politiką. Buvo steigiamos mokyklos ir skaityklos, vaikų darželiai, minėtų draugijų skyriai. Lietuvių, gyvenančių Lenkijos valdžios administruojamoje teritorijoje, švietimas, netekus savo mokyklų ir kultūros židinių ir siekiant išsaugoti tautinį tapatumą bei atsispirti asimiliacijai, diegiamai per valdžios įsteigtas mokyklas, neretai vykdavo daraktorinės mokyklos sąlygomis.
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais
Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 m. spalio 9 d., kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, vis dėlto nuo 1920 m. rudens iki 1923 m. lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasiekė antrąjį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. iki 1923 m. „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, tik vėliau pranešdavo valdžios pareigūnams.
Tikrieji lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 m. Kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžtą tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo.
1923 m. lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Pirmiausia Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius) ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Juos suteikdavo atskirai kiekvienai mokyklai ir jie galiodavo metus (tik nuo 1927−1928 m. kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas). Tačiau tų koncesijų gavimas dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybei buvo paaiškinta, kad gavus koncesiją mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 m. valdžia ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t. y. moralės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia išduodavo nedaugeliui. Nuo 1925–1926 m. valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai turėtų reikiamą išsilavinimą. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių. Nors 1923–1927 m. lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyko įkurti nemažai mokyklų, 1923 m. prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 m. spalio 4–5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga. Po 1927 m. lietuvių švietimo draugija „Rytas“ daugiau stengėsi išlaikyti esamas nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromų lietuviškų mokyklų stygių iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose uždarytų mokyklų vietovėse).
Ypač daug nepalankumo lenkų administracija parodė nuo naujųjų 1936 m. (kodėl lenkų administracija nuo 1936 m. vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 m., žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai“, Vilnius, 1993, p. 399–415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimti radijo imtuvai (Mockose, Dzidziuliuose, Biliuose, Petrikuose) arba teisė juos laikyti (Punske, Antalgėje, Zabarnykuose, Damošiuose), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams. 1938 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto seniūnija sustabdė „Ryto“ draugijos veikimą kaip tariamai „neatitinkantį“ esamų draugijos įstatų bei įstatymų ir gresiantį viešajam saugumui, ramybei bei tvarkai. Nors politiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos iš dalies normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 m. kovo 19 d. užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.
Tik 1939 m. gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 m. vasario 28 d. sprendimą ir leido draugijai veikti.
Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai ketino veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 m. rugsėjo mėnesį Lenkiją okupavo nacistinė Vokietija ir SSRS. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su SSRS. Mainais SSRS, neva laikydamasi 1920 m. liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 m. spalio 9 d. Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.
Istoriniuose šaltiniuose neužfiksuota, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 m. kovo mėnesio 8 d., protokolas ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 m. narių knyga liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 m. kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau – 1940 m. birželio 15–16 d. arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 d.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos veikla Vilniaus krašte (1926–1940 m.)
Nors Lietuvių Šv. Kazimiero draugija buvo įsteigta itin nepalankiu lietuvių organizacijų gyvavimui laikotarpiu – manoma, kad 1926 m. lapkritį (kt. duomenimis – 1925 m. spalio 5 d.) iki prievartinio likvidavimo 1937 m. ji sugebėjo sustiprinti lietuvių tautinę savimonę. Atsikūrusi po 1939 m. spalio 28 d. Lietuvių Šv. Kazimiero draugija ketino atgaivinti visų savo turėtų skyrių ir vaikų darželių veiklą, įkurti naujus. Iki lemtingų Lietuvai 1940 m. įvykių draugija pradėjo įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių buvo priversta veiklą nutraukti.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugija buvo įsteigta tuo laikotarpiu, kai su Lenkijos administracine valdžia Vilniaus krašte jau treji metai vyko arši kova dėl galimybės lietuvius šviesti gimtąja kalba. Palyginti ramų draugijos įsikūrimą ir veiklos pradžią, manau, galima paaiškinti tuo, kad ji Vilniaus krašte nesteigė lietuvių ugdymo įstaigų – mokyklų, tik skyrius, ir negausiai – vaikų darželius. Tokia veikla draugijai leido palyginti netrukdomai įgyvendinti platesnio masto švietimą – į skyrius nuolatos vykdavo draugijos Centro valdybos įgaliotiniai, kurie, atlikę skyrių auditą, skaitydavo žmonėms paskaitas aktualiomis temomis, rodydavo filmus, mokydavo jaunimą naujų žaidimų. Pačių draugijos skyrių narių uždavinys buvo rūpintis savo ir vietinių žmonių savišvieta: tam buvo naudojamos kiekvieno skyriaus bibliotekos. Lietuvių Šv. Kazimiero draugija 1926–1936 m. turėjo 482 skyrius.
Nors Lenkijos administracinė valdžia Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos veiklą labiau toleravo negu Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“, nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios jau prasidėjo ir šios „Rytui“ giminingos lietuvių draugijos kryptingo naikinimo procesas. Ypač sparčiai visko, kas lietuviška, uždraudimo politiką Lenkijos administracinė valdžia vykdė vietovėse, kur iki Lietuvių Šv. Kazimiero skyrių įsteigimo jau buvo veikę ar egzistavo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyriai (pvz., Dūkšte, Petrikuose), mokyklos (pvz., Beržininkuose, Bikėnuose, Gėliūnuose, Kaniavoje), mokyklos ir skaityklos (pvz., Driškūnuose).
Vilnius bei lietuvių-lenkų santykiai 1939–1940 m.
1939 m. pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutartis pagal 1920 m. Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Joje nurodyta, kad mainais į Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą (faktiškai – tik penktadalį okupuotos teritorijos, negu buvo pažymėta 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartyje) Lietuva suteikė teisę šalyje dislokuoti SSRS sausumos ir oro pajėgų dalinius. 1939 m. – pagal sutartį su SSRS mainais už karinių įgulų įvedimą į Lietuvą penktadalis Vilniaus krašto grąžinta Lietuvai. SSRS 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos-SSRS sutartimi perdavė mažesnę Vilniaus krašto dalį Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490 tūkst. gyventojų.
Kai kurie lenkai iki šių dienų lietuvius laiko okupantais, neteisėtai šią teritoriją perėmusiais iš SSRS ir diskriminavusiais lenkų piliečius. Tačiau jie pamiršta lojalią ir humanišką lietuvių laikyseną, vokiečiams parklupdžius Lenkiją, ir tai, kad priglaudė kelias dešimtis tūkstančių lenkų civilių ir kariškių pabėgėlių. (Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 2 // Konferencijos. Birutė Burauskaitė, „Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos lenkų, baltarusių, lietuvių ir žydų bendruomenės istorijos verpetuose 1939–1944 m. Mitai ir stereotipai“, p. 114). Galima paneigti lenkų teiginį apie 1939 m. lietuvių įvykdytą Vilniaus ir Vilniaus krašto „okupaciją“:
1) lenkai 1920 m. rudenį užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą ir prievarta jį polonizavo;
2) nors 1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai, Lietuva niekada nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai. Lietuva niekada nepripažino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos.
Trumpai apie SSRS terorą, okupaciją ir prie Lietuvos dar prijungtą Vilnijos teritoriją
Sovietinis teroras, pirmieji suėmimai ir sovietų kariuomenės savivaliavimas, plėšimai Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar 1939 m., kai sovietų kariuomenė 1939 m. rugsėjo mėn. okupavo Vilniaus kraštą, tuomet dar buvusį Lenkijos sudėtyje. 1939 m. spalio 10 d., pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį, į Lietuvos teritoriją įžengė sovietų kariuomenės daliniai, kurie kėlė neramumus, savivaliavo, ypač pasienyje. 1940 m. pavasarį sovietų kariuomenė tapo ypač agresyvi. Lietuva buvo kaltinama karių grobimu – tai rodo, kad sovietai ieškojo politinių, teisinių pretekstų įvesti didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu buvo sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą, nesutikdama lietuvių pasipriešinimo, įžengė sovietų kariuomenė.
