Istorikų teigimu, Štuthofo stovykla buvo padaryta Lietuvos žydų naikinimo ir persiuntimo į kitus nacių „mirties fabrikus“ vieta. Lietuvos žydų likimas Štuthofo koncentracijos stovykloje susiklostė nevienodai. Lagerio administracija šiek tiek labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbusius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse, tačiau moterys žydės , kurių dirbo tik mažuma (bet ir tuomet retai gaudavo sveikatai kiek normalesnį darbą ir nesumažintą maisto davinį), buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamoje žydžių stovykloje. Čia izoliuoti ir nebaigti įrengti barakai bado mirčiai pasmerkė ir daugelį Lietuvos žydžių. Greitai mirdavo ir po alinančių darbų iš filialų į centrinę stovyklą grąžintos kaip ligonės žydų tautybės kalinės.
Štai kaip lagerio ligoninę ir lageryje tvyrojusį siaubą prisimena šio konclagerio „garbės kalinys“ (Nr. 21312) Aleksandras Kantvilas:
„[Išsekusių ir ligoninėje dienas baigusių kalinių lavonus sumesdavo prie sienos. Atsakingi prižiūrėtojai a]tsagstę švarką ir pakėl[ę] marškinius, užspjaudavo ant apnuogintos krūtinės ir cheminiu pieštuku užrašydavo kalinio numerį. Tai – viena iš ritualo, perkeliančio į mirusiųjų pasaulį, dalių, nes prieš sudeginant lavoną tą numerį reikėjo dar užrašyti į atitinkamą sąrašą ir perduoti į raštinę – „nurašymui“, „išregistravimui“ ar pan. Pagal tą „išregistravimą“ buvo informuojami kalinio giminės, jo drabužiai ir daiktai išimami iš saugojimo sandėlių – ir lageryje jo jau nelikdavo. Klaida, padaryta užrašant cheminiu pieštuku, galėjo gyvą žmogų išlydėti į kelionę amžinybėn. Gyvieji buvo skaičiuojami nuo pirmo iki paskutinio, kiek tą dieną buvo lageryje. Bet vargas, jei skaičiai nesutapdavo, nors mirusieji jau būdavo prisimenami kaip tam tikri numeriai, sakysim 21313 (tiesa, dar nemiręs iki šiandien…)! Vargas būdavo ir tada, kai koks „nurašytas“ kripelis lyg kiek pailsėjęs pakeldavo galvą, praverdavo kaukoliškas akis ir atsisėsdavo… Tada ligoninės [prižiūrėtojas], pamatęs tokį lozorių, tikrai užsiusdavo, kad be reikalo eikvojo cheminį pieštuką ir savo spjaudalą. Idant nereikėtų vėl kada gaišti dėl tokio „numirėlio“, priėjęs spirdavo pašonėn jam koja ir kai tas susirietęs susmukdavo, užšokęs ant krūtinės abiem kojom pašokinėdavo keletą kartų – tas jau užtikrindavo, kad šitas lozorius nebeprisikels…“
Antrojo pasaulinio karo metais Štuthofo koncentracijos stovykloje iš viso buvo kalinta apie 50 tūkst. įvairių Europos šalių žydų. Absoliuti jų dauguma (apie 49 tūkst.) į šį konclagerį buvo atgabenta 1944 m. antroje pusėje, dalis jų vėliau buvo išsiųsti į kitus nacistinius konclagerius. Štuthofe ir jo filialuose buvo nužudyta apie 27 tūkst. žydų. Kalinių žydų mirtingumas Štuthofe sudarė 72 proc. ir buvo pats didžiausias tarp įvairių kalinių grupių. Iš viso Štuthofo konclageryje buvo nužudyta apie 65 tūkst. įvairių tautybių kalinių.
Štutovo vietovėje į rytus nuo Gdansko (Lenkija) buvusio Štuthofo konclagerio vietoje dabar yra muziejaus teritorija su keliais atstatytais barakais, krematoriumu, dujų kameros pastatu, kitais paminkliniais akcentais.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra parengęs kilnojamąją parodą „Dievų miške. 46 lietuvių inteligentų grupė Štuthofo koncentracijos stovykloje“.