Sovietų Sąjungoje ir jos sudėtyje esančioje okupuotoje Lietuvoje vyravęs totalitarinis režimas negalėjo egzistuoti be nuolatinės savo piliečių kontrolės. Šį darbą uoliai atliko 1954 m. įkurtas Valstybės saugumo komitetas (KGB). Lietuvoje KGB tapo svarbiausiu okupacinės valdžios įrankiu, visuomenę laikančiu nuolatinės baimės atmosferoje, vykdančiu represijas ir taip užtikrinančiu paklusnumą. Pagrindinės KGB užduotys buvo užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų žvalgomąja ir ardomąja veikla (kontržvalgyba), kova su vadinamuoju nacionalizmu ir antisovietine veikla tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. KGB įvairiais būdais sekė vadinamuosius nelojalius sovietinei santvarkai piliečius, ypač daug dėmesio skyrė buvusiems politkaliniams, tremtiniams, dvasininkams, disidentams.
KGB Lietuvoje turėjo didelį, techninėmis darbo priemonėmis gerai aprūpintą aparatą. Tiesioginiu žmonių sekimu užsiėmė 7-tas KGB skyrius. Būtent šio skyriaus darbuotojai vykdė tiesioginį asmenų stebėjimą viešose vietose, transporte. Savo darbą neretai organizuodavo konspiraciniuose butuose. Sekdami juos dominusius žmones, apsimesdavo įvairių profesijų atstovais, naudojo specialią radijo ir fototechniką. Miniatiūrinius fotoaparatus ,,Ajaks“, garso įrašymo prietaisus slėpdavo po viršutiniais drabužiais.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomas retas KGB agentų naudotas fotoaparatas „Ajaks-12“ su nuotolinio valdymo mechanizmu ir prietaisu, skirtu jį paslėpti po drabužiais.
