Prisimindami Lietuvos antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo istoriją, pristatome dar vieną muziejaus eksponatą – šukas. Nepaisant sunkios ir varginančios kasdienybės, miško sąlygomis gyvenę laisvės kovotojai stengėsi neprarasti civilizuotam gyvenimui būdingų įpročių. Tą byloja šios Algimanto apygardos partizano Antano Bulovo-Budrio iš medžio išskobtos ir lietuvių tautiniais simboliais papuoštos šukos. Ant vienų šukų matyti Gediminaičių stulpai, ant kitų – gėlių motyvai. Buities įrankių drožyba buvo vienas iš partizanų laisvalaikio praleidimo būdų.
Broliai Bulovai paliko gilų pėdsaką Aukštaitijos laisvės kovų istorijos metraštyje. Trys Bulovų šeimos broliai: Antanas, Juozas ir Jonas, į Algimanto apygardos laisvės kovotojų gretas įsilieję jau partizaninio karo pradžioje, didvyriškai žuvo besipriešindami okupaciniam sovietų režimui.
Pirmasis 1947 metų gruodžio mėnesį žuvo Jonas. Po dviejų metų toks pats likimas ištiko Antaną ir Juozą. Antanas, Juozas su žmona, partizanų poete, Diana Glemžaite, ir trimis bendražygiais, Algimanto apygardos partizanais, patekę į MGB agento pasalą, žuvo 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnuočių miške (Rokiškio r.) įrengtame bunkeryje. Į partizanų gretas įsiskverbęs MGB agentas pasiūlė miške įsirengti bunkerį, kurį kartu su jame buvusiais partizanais ir susprogdino. Vėliau buvo inscenizuota karinė čekistų operacija, kurios metu saugumiečiai apšaudė mišką, atkasė bunkerį ir iš jo ištraukė žuvusių partizanų palaikus. Laisvės kovotojų užkasimo vieta nėra išaiškinta.
Visiems trims broliams Bulovams buvo pripažintas Kario savanorio statusas (1999 m., po mirties), jie apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais (2001 m., po mirties), o Juozas Bulovas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (2010 m., po mirties).
