Valentino Juraičio fotoparoda „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“ veiks 2026 m. spalio 14–lapkričio 15 d. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus konferencijų salėje.

Mažoji Lietuva, (dab. Rusijos Karaliaučiaus sritis) – tai ir nuo seno prūsų ir lietuvininkų gyvenama žemė.

Šioje parodoje fotografo žvilgsnis dažniau stabtelėjo Nadruvoje – tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai. Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė. Čia gimė ir tarnavo pirmasis lietuvių poetas, būrų dainius, kunigas, neeilinė ir įvairiapusė asmenybė.

Žvilgsnis nukrypsta į Tilžę, Ragainę. Čia buvo puoselėjamas lietuviškas raštas, lietuviška spauda.

Lietuvių kultūrai ypač svarbūs Karaliaučius, Labguva, kur ryškų pėdsaką paliko S. Rapolionis, J. Bretkūnas, K. Donelaitis, L. Rėza, G. Gerulis ir kiti.

O kokia vietinių gyventojų istorija? Per Antrąjį Pasaulinį karą daug vietinių gyventojų žuvo. Likusieji,102 tūkst., tarp jų ir lietuvininkai, buvo prievarta Stalino išvežti į Vokietiją, į Sibirą. Iki karo čia gyveno per 400 tūkst. gyventojų, kurių, pagal Vydūną, 40 proc. sudarė lietuvių kilmės gyventojai.

Kas atsitiko su dingusiais beveik 320 tūkst.? Jie buvo išžudyti, žuvo per bombardavimus, nuo ligų ar bado. Tik nedidelė dalis ,,vilko vaikų“ rado prieglobstį Lietuvoje. O Mažojoje Lietuvoje jų vietą užėmė naujieji gyventojai: rusai, baltarusiai, ukrainiečiai iš labiausiai karo nuniokotų regionų čia pradėję keltis nuo 1946 metų. Šeštajame dešimtmetyje, kai dauguma lietuvių pradėjo grįžti iš Sibiro lagerių ir tremties, jiems buvo draudžiama apsigyventi Lietuvoje. Tai ir daugeliui lietuvių kaimyninė Karaliaučiaus sritis tapo naujaisiais namais.

Krašte dar daug esama prūsų ir lietuvybės paveldo ženklų, bet jie tolydžio nyksta, todėl jų dokumentavimas fotografijose padeda išsaugoti atmintį. Parodoje žiūrovai mato etnografinius vaizdus, architektūros liekanas. Tai kas liko iš prūsų, lietuvininkų paveldo.

Vaizdus palydi trumpi komentarai, apie vietoves ir asmenybes, kurios čia paliko pėdsaką. Daugelis šių lietuvininkų paveldo objektų yra kritinės būklės, išlikę bažnyčių, pilių mūro sienos byloja apie buvusią jų ir didybę, ir kuklumą.

Dauguma krašto bažnyčių statytos Septynerių metų karo (1756–1763) metu. Tos bažnyčios panašios į paprastus ūkinius pastatus. Karo nepritekliai vertė taupyti.

Iš šių bažnyčių lietuvių kultūrai svarbios dar išlikę – Valtarkiemis (Olchovatka) ir Gerviškėnai (Prioziorskoje) – jų būklė palyginti gera. Čia tarnavę kunigai išsaugojo K. Donelaičio ,,Metų“ dalį dingusio rankraščio kopiją, puoselėjo gimtąją kalbą.

Yra sukaupta Karaliaučiaus, Nadruvos, Labguvos ir kitų vietų fotografijų. Perteikiant pasakojimą buvusiose lietuvininkų apgyvendintose vietovėse, kur nieko neišliko, deja, belieka apsiriboti abstrakčiais vaizdais, užrašais griuvėsių sienose.

Parodos autorius Valentinas Juraitis – žurnalistas, kraštotyrininkas, baigęs studijas Vilniaus universitete. Meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m. Yra surengęs fotoparodų šalyje ir užsienyje, išleidęs autorines knygas: gidą ,,Karaliaučiaus kraštas“, fotoalbumus ,,Nadruva“, ,,Plikomis akimis“, ,,Aukštaitijos kaimai“ ir kt. Sukūręs fotografijų serijas apie iškeldinamą Skarulių kaimą Jonavos rajone, apie Sūduvos kaimo žmonių kasdieninius rūpesčius. Žinomas kaip industrinių peizažų autorius apie ekologijos problemas bylojančius skaudulius. V. Juraičio darbus yra įsigiję Europos meno muziejai ir privačios kolekcijos, keletas darbų saugomi Lietuvos muziejų kolekcijose.