Lietuvos gyventojų trėmimas į Tadžikiją 1945 m.
1944 m. vasarą Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvą ir išstūmus iš jos nacistinės Vokietijos kariuomenę, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Grįžusi sovietų valdžia siekė suvesti sąskaitas su visais, kas karo metais kovėsi prieš juos arba kokiu nors būdu padėjo vokiečiams. Todėl pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai 1945 m. pavasarį turėjo ir grupinio baudimo už kolaboravimą su nacių okupantais, ir etninės priklausomybės požymių.
Į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus nuolat gyventi turi būti iškeldinta: visi vokiečiai, gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, nesvarbu, kokia jų visuomeninė padėtis, veikla, amžius ir lytis; visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję ne vokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi.
Į tremtinių sąrašus pateko ir liuteronai, žmonės, turėję vokišką vardą ar pavardę, palaikę ryšius su giminėmis Vokietijoje. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vasilijus Černyšovas 1945 m. vasario 7 d. pasirašė raštą Nr. 1/2120, kuriame nurodyta vokiečių tautybės Lietuvos gyventojus ištremti miško pramonės darbams į Kniaž Pogosto rajoną Komijos ASSR. Vokiečių trėmimui vadovavo iš Maskvos atsiųstas valstybės saugumo komisaras Dmitrijus Rodionovas. Jau 1945 m. balandžio 9 d. J. Bartašiūno, A. Guzevičiaus ir D. Rodionovo pasirašytoje telefonogramoje SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Sergejui Kruglovui buvo pranešta, kad Lietuvoje rasta ir pasirengta ištremti 300 vokiečių šeimų, kurias sudaro vienas tūkstantis žmonių: 291 vyras, 396 moterys ir 313 vaikų iki 16 metų.
Parodos fragmentai
Kitos parodos



















