Kelionė į Jeruzalę prieš keletą metų kryždirbiui Titui Milašiui priminė sau pačiam duotą pažadą sugrįžti prie kūrybos. Sibire iš tremtinio lietuvio dar jaunystėje išmokęs medžio nėrimo technikos, 84 metų vilnietis pristato parodą, pavadintą „Tremties kryžiai“.
Iš 10 mm pločio impregnuotų pušies juostelių bei mažų detalių, nenaudodamas nei klijų, nei vinių, Titas Milašius konstruoja erdvinius kryžius ir kuria paveikslus. Jo ažūrinių skulptūrų dekoratyviniai spygliai, pasak kūrėjo, primena ne tik Kristaus erškėčių vainiką, bet ir iliustruoja spygliuotą, sunkų tremtinių gyvenimą.
Su šeima 1948 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą Rusijoje, pirmą kartą medinio sunerto kryžiaus nuotrauką Titas išvydo lietuviškame tarpukario žurnale „Jaunoji karta“, kurį šeima išsivežė su savimi – seno žurnalo komplektai tapo vieninteliu vaikų lietuvių kalbos vadovėliu. Būdamas 10 klasėje moksleivių kūrybos parodoje Titas atkreipė dėmesį į vieną eksponatą – tokiu pačiu principu sunertą suvenyrinį staliuką. Paaiškėjo, kad jo autorius – taip pat lietuvis moksleivis. Deja, jo pavardės Titas neužsirašė, neįsiminė, tačiau spėjo iš jo išmokti šios konstravimo technikos.
Grįžęs į Lietuvą 1957 metais Titas pabandė atkartoti kadaise žurnale matytą kryžių, o kartu panašiu principu sukonstravo ir 1,5 metro aukščio medinę lentynėlę. Tačiau tik 2019 metais, grįžęs iš piligriminės kelionės po Izraelį, buvęs tremtinys rimčiau pasinėrė į kryžių kūrimą.
Jo daryti keturi kryžiai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, nemažai dirbinių atsidūrė privačiose bičiulių kolekcijose Kanadoje, Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, paroda „Tremties kryžiai“ 2022 metais buvo surengta Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Tarp kūrinių – ir autentiško 1963 metų sukilimo dalyvio kurto kryžiaus replika – originalą, kadaise gautą iš bičiulio, Titas taip pat padovanojo muziejui.
Iš panašių detalių jis kuria ir paveikslus, jų centre – taip pat kryžiai. „Vieną jų pavadinau „Sibiro tremties golgota“, – pasakoja. – Šį paveikslą paskyriau savo mamai, kuri viena su trimis vaikais turėjo iškęsti visus Sibiro išbandymus ir galiausiai parvežti mus į Lietuvą. O dabar noriu, kad vaikams ir anūkams liktų mano rankų darbo prisiminimas“.