Sovietinėje Lietuvoje svarbiausia krikščioniška šventė – Šv. Velykos – buvo minima slapčia, dažnai – ir prie ištuštėjusio šeimos stalo. Okupuotoje Lietuvoje likusių ištremtų ir lageriuose įkalintų asmenų šeimų nariai su ilgesiu minėdavo savo brolius ir seseris, tėvus ir motinas, tetas ir dėdes, mylimus ir mylimąsias. Tebuvo vienintelis ryšys tarp Lietuvoje likusių ir ištremtų, įkalintų šeimos narių – tai laiškai. Iki 1953 m. politiniai kaliniai per metus galėjo parašyti du laiškus ir tik rusų kalba. Laiškai buvo griežtai cenzūruojami. Tik po Stalino mirties, režimui šiek tiek sušvelnėjus, lagerių kaliniams buvo leista rašyti gimtąja kalba neribotą skaičių laiškų. Artimuosius pasiekdavo įvairiomis progomis piešti jų sveikinimai ir foto atvirukai. Šv. Velykų atvirukų tekstuose ir sveikinimo laiškuose skambėjo ilgesingi vilties žodžiai, vienas kitam linkėta atsinaujinimo, pasiryžimo, tvirtybės. Daugelis sveikinimo atvirukų buvo išmarginti tradiciniais lietuvių liaudies raštais, o kur nors jų fone nedrąsiai plevėsuodavo stilizuota Lietuvos trispalvė su kita tautine simbolika.
Artėjant gražiausiai pavasario šventei – Šv. Velykoms, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje vyko šventinis edukacinis užsiėmimas. Jame dalyvavo Vilniaus karaliaus Mindaugo mokyklos 5b klasės mokiniai. Edukacinio užsiėmimo metu moksleiviams buvo pasakojama kaip Šv. Velykas šventė į Sibirą ištremti tremtiniai ir lageriuose kalinti politiniai kaliniai. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti fotografijas su kukliomis švenčių akimirkomis, išgirsti autentiškus prisiminimus, perskaityti sveikinimo laiškus ir atvirukus, išmargintus Šv. Velykų ir tautine simbolika. Užsiėmimo metu moksleiviai ant beržo tošies piešė Šv. Velykų atvirukus su sveikinimais ir palinkėjimais.
Moksleivių piešinių parodą „Šv. Velykų sveikinimas ant beržo tošies“ Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje galima apžiūrėti nuo balandžio 1–30 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.
Nuotraukos A. Tarabildienės
