Vakar muziejaus kalėjimo kamera trumpam nustojo būti praeities vieta.
Ji tapo buvimu.
Sausakimšoje kalėjimo kameroje skambėjo „Minsko kalėjimo pasakos“.
„Atrodė, kad esame ne muziejuje, o Andriaus išgyventoje istorijoje. Viskas buvo taip arti ir tikra“, – sakė vienas žiūrovų.
Tai, kas Lietuvoje jau sugulę į atmintį ir eksponatus, vos už kelių dešimčių kilometrų – vis dar vyksta dabar.
Andrius dalijosi ne tik istorija. Jis dalijosi buvimu joje.
Ačiū Adriui Praha ir Siaržukui Daugšavai už šį jautrų, gyvą liudijimą.
Už teatrą, kuris ne tik pasakoja, bet ir leidžia išbūti tai, kas skauda.
Laisvė prasideda viduje.




































