Parodų atidaryme ir pristatyme dalyvavusi vyr. muziejininkė R. Driaučiūnaitė pabrėžė, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai „įteisino“ nepriklausomų valstybių okupacijas ir aneksijas ir nulėmė milijonų Rytų Europos gyventojų likimus, paženklintus prievartinių trėmimų, kalinimų kalėjimuose ir lageriuose, nuolatinių persekiojimų ir bauginimų, kurie Lietuvoje truko iki pat 1990-ųjų metų. Ir tik žmonių sąmoningumas ir sutelktumas neleido palūžti, vedė į atgimimą, į Baltijos kelią, galiausiai – į valstybių nepriklausomybės atkūrimą. Iki šių įvykių reikėjo išgyventi 50 sunkių okupacijos metų.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Po metų, birželio 14 d. pradėtas vykdyti pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Šio trėmimo metu praktiškai 95% vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į atokius Sovietų Sąjungos lagerius. Vienas tokių lagerių, apie kurį pasakojama parodoje „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“ – 1938 m. Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgas) srityje įkurtas Šiaurės Uralo pataisos darbų lageris – Sevurallagas, kuriam priklausė Sosvos rajone esantis Gario lageris. Būtent į šio lagerio punkto 47-ąjį ir 35-ąjį kvartalus 1941 m. liepos mėn. pateko dalis Lietuvos piliečių. Netrukus prasidėjo brutalūs įkalintųjų tardymai ir sekė nuosprendžiai. Kaltinamosios išvados, patvirtintos Sverdlovsko srities NKVD valdybos viršininko ir srities prokuroro, buvo perduotos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui, kuris nedalyvaujant kaltinamiesiems, liudytojams ir gynėjams sprendė kalinamų asmenų likimą. 77 Lietuvos piliečiai buvo nuteisti aukščiausia – mirties – bausme. Tarp jų – aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrų kabinetų nariai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Ministras Pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Pranas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus. Visi jie – pirmosios sovietinės okupacijos aukos, naujajam režimui „socialiai svetimi ir pavojingi elementai“, kuriuos reikėjo sunaikinti.
Nužudytų kalinių palaikai buvo sunkvežimiais išvežami už miesto ir užkasami masinėse kapavietėse. 1996 m. Jekaterinburgo visuomeninės organizacijos „Memorialas“ narių pastangomis 12-ajame Maskvos–Jekaterinburgo trakto kilometre, sušaudytųjų užkasimo vietoje, įkurtas Memorialas politinių represijų aukoms atminti.
Nors viltasi, kad po J. Stalinio mirties (1953 m. kovo 5 d.) represijų mastas sumažės, sąmoningų, pilietiškai aktyvių žmonių persekiojimai, suėmimai, tardymai ir įkalinimai tęsėsi visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Apie tai pasakojama parodoje „Gulagas. Vieno lagerio istorija“. 1946 m. Permės krašto Čiusovojaus rajono Kučino gyvenvietėje įkurtas lageris XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje tapo vienu griežčiausiai saugomų objektų buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jame kalinti žymūs žmogaus teisių gynėjai ir disidentai Sergejus Kovaliovas, Nikolajus Braunas, būsimas Ukrainos Nepriklausomybės Deklaracijos autorius, parlamento narys Levko Lukjanenko, ukrainiečių poetas, kandidatas į Nobelio literatūros premijos laureatus Vasilis Stusas, lietuviai Balys Gajauskas, kunigas Alfonsas Svarinskas ir daug kitų įvairių tautybių politinių kalinių.
Lageris „Permė-36“ uždarytas tik 1987 m., Sovietų Sąjungoje pradėjus vykdyti pertvarkos politiką. 1996 m. buvusio lagerio teritorijoje įkurtas memorialinis muziejus „Permė-36“. Tai vienintelis visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje muziejus, kuris buvo įsteigtas Gulag’o lageryje.
