Nes lietuvių ir ukrainiečių ryžtas kovoti už išlikimą, už laisvę ne kartą išbandytas pačiomis drastiškiausiomis sąlygomis – XX a. okupacijų periodais jis pasireiškė sukilimais ypatingojo režimo lageriuose.
Dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų – šalčio, alkio, ligų, sunkaus fizinio darbo, kriminalinių kalinių ir prižiūrėtojų patyčių – 1953–1955 m. per ypatingojo režimo lagerius nuvilnijo streikų ir sukilimų banga. Tarp aktyviausių sukilimų organizatorių buvo lietuviai ir ukrainiečiai. Nors neramumų lageriuose būta ir anksčiau, šie sukilimai išsiskyrė organizuotumu, masiškumu, keliamų reikalavimų (tarp jų ir politinių) konkretumu. Nors sukilimai brutaliai nuslopinti, dalis kalinių reikalavimų buvo patenkinta.
1944–1952 m. į GULAG’o lagerius iš Lietuvos kalėjimų buvo išvežti per 142,5 tūkst. žmonių. Dar apie 60 tūkst. žmonių po trumpesnio ar ilgesnio kalinimo laiko buvo paleisti nesuradus net ir formalios priežasties sudaryti bylą. Kiek žuvo tardant, iki šiol nežinoma.
Primintina, kad lageris – masinio kalinimo ir priverčiamojo darbo vieta, kurioje kaliniai laikyti teismo sprendimu. Sovietų Sąjungoje įkurtus lagerius administravo vyriausioji pataisos darbų lagerių ir kolonijų valdyba, sutrumpintai rusų kalba vadinta GULAG (Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej i kolonij). Skaičiuojama, kad visoje Sovietų Sąjungoje buvo mažiausiai 476 lagerių grupės, jas sudarė tūkstančiai mažesnių lagerių punktų. Lageris – tai ištisas miestelis, izoliuotas nuo aplinkinio gyvenimo ir valdomas čekistų: lagerio viršininko, jo pavaduotojų ir atskirų sričių viršininkų. Visa lagerio teritorija su administracijos, ūkiniais ir buities pastatais bei kalinių barakais buvo saugoma sargybos postų ir juosiama spygliuotos vielos užtvarų.
