Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratinių valstybių aktyviai reiškėsi ne tik politikos srityje, ginklavimosi varžybose, bet ir visuomenei nematomoje specialiųjų tarnybų tarpusavio kovoje. Šios tarnybos stengėsi išaiškinti varžovų paslaptis ir kartu apsaugoti savąsias.
Represijomis ir bauginimais padėjęs sovietų valdžiai kontroliuoti visuomenę, KGB aktyviai veikė ir vykdydamas žvalgybinę veiklą užsienyje bei kontržvalgybinę – šalies viduje. Sovietai tam skyrė ypač daug dėmesio ir finansų, todėl KGB tapo viena galingiausių ir žinomiausių specialiųjų tarnybų pasaulyje.
Šnipinėjimu užsienio valstybėse užsiėmė SSRS KGB Pirmoji vyriausioji valdyba – PGU. Ją sudarė daug įvairių padalinių, kurie rūpinosi žvalgybinių operacijų planavimu, techninėmis priemonėmis, agentų darbu, dokumentais, radijo ryšiu, šifravimu, gautų duomenų analize.
Antra, ne ką mažiau svarbi sovietų saugumo užduotis, buvo kova su užsienio žvalgybų veikla Sovietų Sąjungos viduje. Už kontržvalgybą buvo atsakinga KGB Antroji vyriausioji valdyba. Atskiri skyriai sekė į SSRS atvykusius užsieniečius – turistus, žurnalistus, studentus, įvairių sričių specialistus, sporto, kultūros renginių dalyvius. Į kiekvieną iš jų buvo žiūrima kaip į potencialų užsienio specialiosios tarnybos agentą. Užsieniečiams buvo skirti atskiri viešbučiai ir restoranai su paslėpta sekimo įranga ir KGB „parengtu“ personalu, lankytis galima buvo tik leistinose teritorijose.
Nuolatos buvo stebimos „kapitalistinių“ valstybių ambasados ir jų darbuotojai. Diplomatinis imunitetas buvo labai palanki priemonė žvalgybinei veiklai pridengti, dėl to ambasados dažnai tapdavo pagrindiniais žvalgybos centrais.
Sovietų valdžia, KGB vadovybė mėgdavo pasigirti pagautais agentai – tai buvo svarbi propagandinio karo ir komunistinės ideologijos dalis.
