„Viskas praeina, viskam šiame žemės gyvenime, šiame ašarų klonyje, vakaras arti.
O kai labiau vis ir labiau jau merkiasi diena, malonu ir gal naudinga žvilgtelėti į tą pusę,
kurioje prieš džiaugsmo ir vargų dešimtmečius tekėjo saulė, žadindama
ir keldama gražiausias viltis <…>“.
A. Dambrauskas
Taip savo autobiografinėje knygoje „Viskas praeina“, rašė žmogus, daug davęs Lietuvai, garsinęs Druskininkus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis, nuveikęs didžius darbus.
Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje įrengtas buvusio politinio kalinio, žymaus kultūros veikėjo, rašytojo ir antikinės literatūros vertėjo A. Dambrausko memorialinis kambarys. Kas buvo ši iškili asmenybė?
Antanas Dambrauskas gimė 1911 m. sausio 28 d. Norkūnuose, netoli Rokiškio, gražiame ūkelyje, kuris ir po daugelio metų atrodė įspūdingai: gražus namas, ūkiniai pastatai, aukšti sodybą supantys medžiai, tvarka – viskas bylojo, kad čia gyvena darbštūs, geri žmonės. Brolis liko ūkininkauti, o Antanui skirta siekti mokslų, gal net tapti kunigu. Pradžioje taip ir klostėsi reikalai, 1931 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau, būdamas reiklus sau, suabejojo pašaukimu, po metų perėjo studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultetą.
Baigęs universitetą, nuo 1936 m. iki 1945 m. mokytojavo Kaune, prieš suimant, – III gimnazijoje. Gabumai ir nuolatinis sisteminis darbas leido studijų metais sukaupti daug žinių, išmoko lotynų ir senovės graikų kalbas, nuo 1944 m. dėstė ir tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje.
Niekada neveidmainiavo, nerodė simpatijų įvedamoms sovietinėms permainoms švietimo sistemoje. Tikėtina, kad A. Dambrausko ryšys su Kauno kunigų seminarija lėmė, kad būtų įtrauktas į bolševikinio teroro verpetą.
Suimtas 1945 m. gruodį, tardytas, kalintas Kauno ir Vilniaus kalėjimuose, nuteistas 10 m. katorgos. 1946 m. balandžio 21 d. išvežtas į Čeliabinsko lagerį, kiek vėliau – Kopeisko, 20 km nutolusį nuo Čeliabinsko.
Žiaurios kalinimo sąlygos, sunkus darbas, badas, už mažiausią „prasižengimą“ – karceris. Tokiu ritmu slinko dienos, mėnesiai, metai… 1949 m. vasarį – vėl gyvuliniai vagonai, dvi savaitės kelyje Rytų Sibiro geležinkeliu pro Novosibirską. Už jo pasuko į pietus, į Kazachstaną, kol pasiekė nedidelę gyvenvietę – Karabasą, toliau – pėsčiomis 30 kilometrų iki Spasko, kur katorgos jungą vilko 20 000 vyrų ir 10 000 moterų. Spaske kalintas iki 1951 m. spalio, toliau – etapas iki Kemerovo srities, iki Tomės ir Usos upių santakoje esančio Meždurečensko lagerio, dar po savaitės – į Olžerasą. Čia kalėjo iki 1953 m. vasaros, kai lagerį „permetė“ į Omską, kur kalėjo iki 1955 m. vasario mėn., kai buvo paleistas į „laisvę“ – į tremtį, ten pat Sibire.
Druskininkuose
Sugrįžęs į Lietuvą, ilgokai ėjo „kryžiaus kelius“, kol buvo priregistruotas, kol, vis nesėkmingai, bandė susirasti darbą.
Sužinojęs, kad Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“ yra laisva auklėtojo vieta, Antanas atvažiavo, buvo vyriausio gydytojo Vinco Tekoriaus priimtas. Vėliau, kai norėta A. Dambrauską, kaip „liaudies priešą“ iš darbo išvaryti, V. Tekorius jį užstojo ir, kiek galėdamas, globojo.
Gavęs liūdną politinės kalinės Aleksandros laišką, Antanas pasikvietė ją į Druskininkus, po ilgų vargų pradėjo bendrą gyvenimą, susituokė.
Apie darbą vaikų sanatorijoje „Saulutė“ A. Dambrauskas kalbėjo:
„1957 m. vasario 7 d. pradėjau „snargliukų šluostymo“ darbą „Saulutėje“ ir sąžiningai šluosčiau dvidešimt metų…“ „<…> Be vargo, buvo ir romantikos. Kai tą „snargliukų šluostymo“ kryžių nešiau, buvo lyg ir nieko. Atrodė jog taip ir reikia, bet paniekos taurę gėriau visus sovietinės santvarkos metus. Darbas „Saulutėje“ fiziškai išvargindavo, o dvasios tas darbas nepasotindavo. Reikėjo rinktis: pradėti išgėrinėti, kad nuovargį apramintum arba prasimanyti širdį sotinančio darbo. Panorau pratęsti dar 1945 m. pradėtą vertėjo darbą, versti į lietuvių kalbą garsaus romėnų rašytojo Vergilijaus „Georgikas“ <…>“.
Taip prasidėjo didžiulis, milžiniškų pastangų, kruopštumo ir kantrybės pareikalavęs mokslinis darbas.
Vertimai iš lotynų, graikų, lyginimas su vertimais į vokiečių, prancūzų kalbas ir eile kitų kalbų, paaiškinimai, mitologinių ir geografinių vardų bei pavadinimų žodynėlių sudarymas.
Viena po kitos išleidžiamos Antano Dambrausko į lietuvių kalbą išverstos knygos, jų pakartotiniai tiražai: Aristofanas, Vergilijus, Plautas, Sofoklis, Homeras, Ovidijus, Terencijus, Šventasis raštas.
„Viskas praeina“, 1991 m.
Simboliška išleidimo data – atgauta Nepriklausomybė, pagarbus nusilenkimas, lyg prisipažinimas meilėje Aleksandrai – jos kilimėlio užrašo pakartojimas knygos pavadinime.
Autobiografijos trupiniai, didelė gyvenimo kelyje sutiktų žmonių portretų galerija – lakoniškai, keliais taikliais štrichais pristatomas žmogus, jo aplinka. Tarpukario Kauno pažįstami, nelaisvėje sutikti geri žmonės ir budeliai, palikę žaizdotus prisiminimus, kurie dabar skaitomi, kaip siaubo filmo scenarijaus puslapiai.
Už antikinės klasikos vertimus į lietuvių kalbą, lietuvių literatūros ir kultūros puoselėjimą, už nuopelnus pedagoginiame darbe, už indėlį į Lietuvos valstybės ir Druskininkų kultūrinį gyvenimą Druskininkų savivaldybės taryba 1994 m. rugsėjo 10 d. suteikė Antanui Dambrauskui Druskininkų Garbės piliečio vardą.
Antano ir Aleksandros Dambrauskų kapavietėje, ant marmurinės lentelės, išraižytas vertėjo parašytas tekstas „Ką sugebėjau, dariau: lietuvis turi Homerą. Graiko Sofoklio dramas, romėno Vergilijaus giesmes. Perteikti ir tai bandžiau, ką per pranašus Dievas kalbėjo. Ir išminties žodžius, Saliamono lūpom bylotus. Kur padariau ne taip tebūna maloningas mums Viešpats“.
Antano Dambrausko lagaminas – palikimas ateičiai
Trys krikščioniški, tradiciniai kryželiai ir vienas iš spygliuotos vielos, surūdijęs, matyt, pasigamintas lageriuose kur ne savo valia viešėjo Antanas Dambrauskas. Spygliuotos vielos fragmentas virtęs krikščioniškosios kančios simboliu. Sudėta į seną laikrodžio dėžutę „Jaguar“. Ženkliukai Vilniaus universitetui 400 metų, dvi pypkės, seni akiniai.
1969 m. pažymėjimas – komunistinio darbo spartuolio, tik ne už vertimus, o už darbą su vaikais sanatorijoje „Saulutė“. Švilpukai vaikams pašaukti iš kiemo, pieštukai, sąvaržėlės, kompasas, trafaretai.
„Apsikabino tave Sibiro miškas tvirtai, prisispaudė prie užpustytos krūtinės, alkanas kirvis rankoje, šimtai kilometrų miško“ – autentiškas raižinys.
Laiškai kunigui Dominykui apie „Psalmyno vertimą“ iš hebrajų kalbos. Vertėjams – aukso trupiniai.
1986 m. A. Dambrausko nuotraukos kapinėse ir namuose. Unikalios nuotraukos, kur atpažįstame A. Dambrauską Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno kunigų seminarijoje.
1970 m. rašytas režisieriaus Juozo Miltinio autentiškas laiškas apie Edipo karaliaus vertimą iš originalo kalbos.
Šventojo rašto vertimų rankraščiai juodraščiai.
„Mano gyvenimo kelionės atsiminimai“ – rankraštis.
Laiškai, kurie mums daug papasakos apie unikalų poliglotą, šviesuolį, plačios širdies žmogų, Druskininkų miesto garbės pilietį Antaną Dambrauską.
Norėdami pasisemti tėvynės ir Dievo stiprybės, darbštumo daugelis atvyks ir tyrinės unikalų A. Dambrausko lagamino turinį.
