Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sukurtas mokslinis dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ (režisierius A. Kuzmickas), pasakojantis apie LGGRT centro, Vilniaus universiteto ir kitų institucijų mokslininkų vykdytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas ir mokslinius tyrimus.
Filmas su angliškais subtitrais

Filme pasakojama apie visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuris įvyko 1949-ųjų žiemą Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje. 1949 m. vasario 16 d. ten buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio politinė Deklaracija, patvirtinusi partizanų siekį atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Liudininkų pasakojimai ir bunkerio vietoje atlikti archeologiniai tyrimai padeda prisiliesti prie didvyriškų partizaninių kovų istorijos.

Filme „Birželio ledas“ pasakojama apie fizinį ir dvasinį lietuvių tautos naikinimą pirmosios sovietų okupacijos metais ir per 1941 m. birželio trėmimus. Gyvi liudytojai – Irena Valaitytė-Špakauskienė, Ričardas Vaicekauskas, Rytė Merkytė ir kiti – dalijasi prisiminimais apie tremtį prie Laptevų jūros. Jų pasakojimus papildo Gintauto Martinaičio piešiniai.

Filme „Žibutė – Rozalija Preibytė“ pasakojama apie politinės kalinės, poetės ir memuaristės R. Preibytės-Valiūnienės bei jos šeimos gyvenimą karo ir pokario laikotarpiu, kurio metu atsidūrė lageryje. Nuo jaunystės Žibutę lydėjo poezija, tad nenuostabu, kad ir šiame filme gausu atsiminimų ir eilėraščių iš poetės knygos „Ir aš ten buvau“. Filme taip pat aptariama ir ginkluota Lietuvos rezistencija prieš okupantus, kurios dalimi buvo ir filmo herojė bei jos artimieji.

Filmas pasakoja apie vieną aktyviausių antisovietinės rezistencijos figūrų Lietuvoje – Antaną Terlecką. Pogrindinės spaudos leidėjas, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, kartu su bendražygiais 1979 m. rugpjūčio 23 d. parengęs ir išplatinęs „45 pabaltijiečių memorandumą“, dėl savo veiklos ne kartą suimtas ir kalintas sovietų lageriuose. Filme apie tą metą ir jo herojų liudija šeimos nariai, Rusijos ir Lietuvos rezistencijos dalyviai, kiti A. Terlecką pažįstantys asmenys.

Filme pasakojama apie aktyvią antisovietinio pasipriešinimo dalyvę Jadvygą Bieliauskienę, kuri už savo veiklą buvo du kartus kalinta Komijos ir Mordovijos lageriuose. Atgimimo metais ji įsiliejo į įvairių organizacijų veiklą, platino spaudą, įkūrė ir vadovavo Sausio 13-osios brolijai. Tai filmas apie moterį, kuri nesusitaikė su sovietine tikrove, nepabūgo pasipriešinti sistemai, savo atkaklia ir nuoseklia veikla palaikė negęstančią nepriklausomos tautos gyvenimo viltį.

Filmo herojei Adelei Dirsytei svarbiausi dalykai gyvenime buvo tikėjimas, šeima ir tėvynė. Sovietinių okupantų nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties visur, kur tik kalėjo, žodžiu ir malda ji palaikė likimo draugių dvasią. Deja, pati neatlaikė lagerių kankinimų ir mirė likus nedaug laiko ligi kalinimo pabaigos. Po pasaulį pasklido ir tapo žinomos į daugelį kalbų išverstos jos rankraštinės, lageryje sukurtos Sibiro kalinių maldaknygės. 2000 m. pradėta A. Dirsytės beatifikacijos byla.

Tai pasakojimas apie vienuolę Nijolę Sadūnaitę, kuri aktyviai dalyvavo pogrindžio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidime. 1974 m. ji buvo suimta ir nuteista. Trejus metus kalėjo Mordovijos griežtojo režimo moterų lageryje ir dar tiek pat išbuvo tremtyje Krasnojarsko krašte. Jos rašytiems pasakojimams pasklidus po pasaulį, apie ją buvo kalbama ir rašoma net Vakaruose. Filme apie sovietinių lagerių nužmogintą pasaulį pasakoja pati N. Sadūnaitė.

Dokumentinis pasakojimas apie Stefaniją Paliulytę-Ladigienę, aktyvią Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėją, mokytoją, generolo Kazio Ladigos žmoną. 1946 m. ji buvo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėdama Vorkutos, Taišeto lageriuose S. Ladigienė globojo ir rūpinosi jaunesnėmis kalinėmis, mokė jas ir skaitė joms poeziją. Ištvėrusi lagerius ir tremtį, ji grįžo į Lietuvą ir paskutinius savo gyvenimo metus praleido visų mylima savo dukters šeimoje.

Dokumentinis filmas pasakoja apie pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sibirą 1941-ųjų birželio 14 dieną. Tuomet iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių, iš jų – kiek daugiau nei 5 tūkst. vaikų. Tik nedaugeliui jų pavyko išgyventi Sibiro pragare. Šiandien tie, kurie dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, dalijasi skaudžiais liudijimais apie nežmoniškas sąlygas tremtyje – nuolatinį alkį, šaltį, ligas ir už viską stipresnę viltį vieną dieną grįžti į Lietuvą.

Filme pasakojama apie Kybartų miestelį iki Antrojo pasaulinio karo, supažindinama su politine situacija Europoje 1939–1940 m., skirtingų šalių vyriausybių ir vadovų veiksmais. Detaliai nušviečiami 1940-ųjų birželio įvykiai ir prezidento Antano Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos.

Filme pasakojama, kaip 1940 m. buvo vykdoma Lietuvos sovietizacija ir kaip sovietai perėmė valstybinės sienos apsaugą. Atskleidžiama, kokiais būdais buvo bandoma slapta pereiti sieną. Nemažai vietos skiriama gen. Stasio Raštikio pabėgimui, pasakojama, kokiais būdais buvo bandoma jį sugrąžinti atgal į Lietuvą.

Filme pasakojama, kaip antrosios sovietų okupacijos metu buvo vis labiau stiprinama sienų kontrolė ir kaip Lietuvos partizanai bandė užmegzti ryšius su Vakarais. Minimi Jono Deksnio, Juozo Lukšos žygiai. Be to, supažindinama su išslaptintais Vakarų žvalgybų (JAV, Švedijos) dokumentais, iš kurių atsiskleidžia jų požiūris į ginkluotą rezistenciją Lietuvoje.

Filmas supažindina su sionistiniu judėjimu, žydų padėtimi Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje. Pasakojama apie įvairių sionistinių organizacijų veiklą pokaryje permetant žydus į Palestiną ir KGB metodus, taikytus kovojant su nelegaliais pabėgėliais.