Muziejaus Konferencijų salėje eksponuota Mažeikių muziejaus paroda „Tremties akimirkos Vinco Ramanausko fotografijose. 1955–1958 m.“.

Šiais laikais, kada visi esame tapę fotografais, kai visai neblogai galima nufotografuoti netgi telefonu, kyla klausimas, ar mes sugebame užfiksuoti gyvenamą metą? Jei taip, tai koks jis mūsų fotografijose? Kokie dabar žmonės, koks jų laisvalaikis ir šventės, kokie darbai ir kasdienybė? Tuos pačius klausimus galima užduoti ir parodos autoriui Vincui Ramanauskui (g. 1931), kažkada, prieš šešis dešimtmečius, žmones, jų kasdienybę, darbus ir šventes fiksavusiam tremtyje. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tikrosios tremties šios parodos autoriui pavyko išvengti. Apie 1949-ųjų kovo trėmimus sužinota išvakarėse. Tėvai nutarė, kad pirmagimis turėtų likti Lietuvoje, slapstytis ir remti ištremtą šeimą siuntiniais. Pusę metų Vincas gyveno nelegaliai, paskui mokėsi mechanizacijos mokykloje, vėliau išėjo į sovietinę armiją, po kurios nutarė važiuoti į Sibirą pas tėvus į tremtį.

Iki šiol besitęsiantis V. Ramanausko domėjimasis fotografija prasidėjo kariuomenėje. Kaip ir daugelio to meto fotografų mėgėjų pirmasis fotoaparatas buvo „Liubitel“. Pirmosios juostos išryškintos lėkštėje, asistentui gretimame kambaryje fiksuojant laiką. Kitas fotoaparatas buvo „Maskva 2“, vėliau – „Zorkij 4“, kuriais ir užfiksuoti parodoje pristatomi kadrai. Tremtyje padaryta daugiau kaip tūkstantis kadrų, nuotraukos atspaustos, o negatyvai ilgiems dešimtmečiams sugulė į senos spintelės stalčių. Pirmą kartą į dienos šviesą jie buvo ištraukti Atgimimo metais.

Šios parodos objektas yra žmogus, patyręs Antrojo pasaulinio karo baisumus, neramų pokarį, partizanines kovas, tremtį, nepriteklius, galų gale ir vietinis sibirietis – tremtinio kaimynas, kurio lemtis ir buitis buvo ne ką lengvesnė. Žvelgiant į tiek daug patyrusių žmonių linksmus, mąslius, orius, bet ne liūdnus, ne piktus veidus, visų tų patirtų baisumų nematyti. Taigi žmogus gali ištverti daug.