Okupacijų ir laisvės
kovų muziejus

Lietuviai tremtiniai ir politiniai kaliniai, nepaisydami sunkaus darbo, nepriteklių, atšiauraus klimato, priešiško valdžios institucijų, dažnai ir vietinių gyventojų požiūrio į juos, kaip „socialiai pavojingus“, visomis išgalėmis stengėsi išgyventi, išlaikyti savo papročius, kalbą, istorinę savimonę, kasdieniame gyvenime vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis.

Sibiro platybėse kūrėsi didelės tremtinių gyvenvietės. Lietuvės tremtinės moterys nykias namų sienas, langus, stalus ir lentynas stengėsi papuošti siuvinėtais ar nertais rankdarbiais. Ilgainiui susirinkdavo ir buičiai būtiniausius daiktus – indus biriems produktams laikyti, puodus maistui virti, valgymo įrankius ir indus, net lygintuvus. Šioje ekspozicijoje galima pamatyti gausybę tremtinių namų apyvokos daiktų.

Toli nuo gimtinės į lagerius ar tremtį išvežtus tautiečius palaikė ir palūžti neleido to paties likimo ištikti katalikų kunigai. Jie uoliai vykdė pastoracinę veiklą: aukodavo Šv. Mišias, klausydavosi išpažinčių, krikštydavo, tuokdavo, lydėdavo į paskutinę kelionę. Šioje ekspozicijoje galima išvysti autentiškas tremtinio kunigo Jono Augustausko stulas, politinio kalinio kunigo Vincento Vėlavičiaus Šv. Mišių aukojimo reikmenis.

Tremtinių kultūrinė veikla buvo mažiau varžoma nei lagerio kalinių. Laisvalaikiu jie švęsdavo šeimos ir religines šventes, susiburdavo padainuoti gimtojo krašto dainų. Šias akimirkas ekspozicijoje atspindi fotografijos.

Dvasinga poezija, malda, meilė artimui ir Tėvynei, viltis sugrįžti į gimtinę padėjo nepalūžti sunkią valandą.

Mažieji tremtiniai

Kartu su suaugusiaisiais tremtinio dalią patyrė ir vaikai. Jų iš Lietuvos 1941–1953 m. buvo išvežta ne mažiau kaip 39 tūkst. Tremtyje gimę kūdikiai buvo įrašomi į tremtinių įskaitą.

Pirmieji tremties metai, ypač pirmoji žiema, daugeliui šeimų buvo tragiški. Dėl maisto stygiaus epidemijų, antisanitarinių sąlygų masiškai sirgo ir pirmiausia mirė medicinos pagalbos nesulaukę vaikai. Tik vėlesniais metais tremtiniai, prisitaikę prie klimato ir tremties sąlygų, įstengė pasisodinti daržovių, nusipirkti gyvulių, persikelti į geresnius būstus. Mažamečiai vaikai turėjo dirbti ir padėti šeimai išgyventi Sibire. Jie rūpindavosi malkomis, stovėdavo eilėse prie maisto produktų, uogaudavo, žvejodavo. Paaugliai dirbdavo įvairius darbus kartu su suaugusiaisiais. Tremtyje mirė apie 5 tūkst. vaikų. Tai vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių.

Atgal į Lietuvą…

Nepaisydami griežčiausių bausmių, didelių atstumų, atšiauriausių gamtos sąlygų, tremtiniai slapčia bėgdavo į Lietuvą. Suaugę bėgliai paprastai būdavo nuteisiami trejiems metams lagerio, o jų vaikai apgyvendinami vaikų namuose, kartais visa šeima grąžinama į tremties vietą. Buvo ir bandymų bėgti iš lagerių, tačiau labai retai jie pasisekdavo.

1954 m. sudarytoms specialioms komisijos buvo pavesta peržiūrėti politinių kalinių bylas. Nemažai nuteistųjų 1955–1956 m. iš lagerių buvo paleisti, tačiau dauguma jų į Lietuvą grįžti dar negalėjo, turėjo likti gyventi tremtyje valdžios nurodytose vietose. Paskelbus SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1986 m. gegužės 19 d. įsakymą, iš tremties buvo paleista didžioji dauguma tremtinių.

Grįžę į Lietuvą tremtiniai buvo diskriminuojami vietinės komunistų valdžios. Juos būdavo atsisakoma priregistruoti, priimti į darbą, nebuvo grąžinamas konfiskuotas turtas ir pan.

1989–1991 m. nemažai žmonių iš tremties ir lagerių kapinynų parsivežė savo artimųjų palaikus ir perlaidojo juos gimtinėje.