Okupacijų ir laisvės
kovų muziejus

Tai mažos 1,6 kv. m ploto kameros. Jose suimtieji buvo laikomi, kol budintis karininkas tvarkydavo jų dokumentus. Šie boksai įrengti 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Ligtolinės tokios paskirties kameros buvo dar mažesnės. Suimtieji boksuose galėdavo tik stovėti. Kaip prisimena buvę šio kalėjimo kaliniai, panašių boksų buvo antro ir trečio aukštų laiptinėse. Prireikus suimtieji būdavo čia įstumiami, kad nesusitiktų su kitais, vedamais tardyti.

Šioje patalpoje kiekvienam suimtajam buvo užvedama asmens kortelė, surašomi duomenys. Suimtasis buvo fotografuojamas, imami jo pirštų atspaudai. Kameroje eksponuojami autentiški daiktai, naudoti paskutiniais kalėjimo egzistavimo dešimtmečiais.

Karininkas budėtojas čia priimdavo suimtojo dokumentus, užpildydavo reikalingas formas. 1975 m. kambaryje buvo sumontuotas iki dabar išlikęs centrinis stebėjimo pultas. Karininkas galėjo susisiekti su sargybos postais, tardytojais, miesto įstaigomis. Kilus pavojui, jis įjungdavo aliarmo signalą. Pro nedidelį langelį stebėdavo įeinančius į kalėjimą asmenis, tikrindavo jų leidimus.

Jis buvo skirtas kalėjimo personalo poilsiui, čia vykdavo vadinamosios politinio švietimo valandėlės, per kurias prižiūrėtojams buvo aiškinami marksizmo-leninizmo pagrindai. Kabykloje kabo KGB leitenanto ir vyresniojo leitenanto uniformos. Nors jos keletą kartų keitėsi, tačiau ant kepurės išliko priklausomybę šiai slaptajai tarnybai rodanti žydra juosta. Prie galinės sienos stovi svarstyklės, kuriomis artimųjų atneštas maistas buvo sveriamas tikrinant, ar neviršyta leistina norma. Ne visada ir ne visiems suimtiesiems buvo leidžiama gauti siuntinius. Tardytojo valia ši teisė galėjo būti atimta.

Šioje kameroje suimtieji būdavo išrengiami nuogai ir kruopščiai iškratomi. Iš jų atimama beveik viskas – pieštukai, kaklaraiščiai, diržai, batų raišteliai, iš rūbų išpjaunamos metalinės sagos. Taip elgtasi dėl to, kad kaliniai neturėtų jokių galimybių perduoti žinutę apie save, neturėtų kuo įbrėžti įrašų sienoje, negalėtų, neištvėrę kankinimų, nusižudyti. Baigus kratą būdavo surašomas kratos protokolas. Jį pasirašydavo atlikęs kratą prižiūrėtojas ir suimtasis. Brangesnių daiktų kaliniai dažniausiai neatgaudavo.

Pokario metais jų buvo keli, tačiau iki 1991 m. išliko tik vienas. Karceriu buvo baudžiama už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, pavyzdžiui: mėginimą nusnausti dieną, už bandymus Morzės abėcėle susisiekti su kaimyninių kamerų kaliniais ir pan. Karceryje buvo laikomi suimtieji, kurie atsisakydavo bendradarbiauti su tardytojais. Pokario metais nešildomame karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, jie gaudavo vos 200–300 gramų duonos per parą ir 0,5 litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., į pasivaikščiojimus nevesdavo. Šaltis, alkis ir nuovargis turėjo kalinius palaužti fiziškai.

Dar baisesnės sąlygos buvo vadinamuosiuose karceriuose su vandeniu. Kaliniai turėdavo arba stovėti lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo), arba balansuoti ant paaukštinimo. Vos prisnūdę, jie griūdavo į vandenį. Karceriai su vandeniu buvo įrengti apie 1945 m., o 6-ajame dešimtmetyje panaikinti. Viename iš jų buvo įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka. Nors iki mūsų dienų šie karceriai neišliko, apie juos buvo žinoma iš kalinių pasakojimų. 1996 m. tvarkant šildymo sistemą, karceriai buvo surasti ir atstatyti.

Tai viena niūriausių kalėjimo vietų. Jos sienos minkštos, nepraleidžiančios garso. Prie galinės sienos eksponuojami tramdymo marškiniai. Jais buvo apvelkami besipriešinantys ar psichiškai išsekę kaliniai. Riksmus ir pagalbos šauksmą sugerdavo sienos.

Tai viena iš vadinamųjų mažesnių kamerų. Kalėjimo dokumentuose jos vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais tokiose kamerose kalėdavo iki 15 žmonių. 1944–1947 m. kamerose nebuvo jokių baldų. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų pasitiesę turimą drabužį. Grindys daugumoje kamerų buvo cementinės. Kameros kampe – plastmasinis indas (pokario metais būdavo metalinis), kalinių vadinamas „paraša“, kuriame jie buvo priversti atlikti gamtinius reikalus. Stalino režimo metais suimtieji tik kartą per dieną buvo vedami į tualetą. Išnešti „parašą“ buvo leidžiama taip pat tik kartą per dieną. Kitu metu kaliniai turėdavo kęsti jos skleidžiamą dvoką. Visose kamerose nuolat degdavo šviesa. Suimtiesiems nuo 7 val. ryto iki 22 val. buvo draudžiama miegoti. Stalino režimo laikotarpiu suimtieji naktimis buvo vedami tardyti. Tai buvo vienas dažniausiai taikytų kankinimo būdų – išsekinti žmogų neleidžiant jam pailsėti.

Kameroje atlikti polichrominiai tyrimai rodo, kad ji buvo perdažyta net 18 kartų. Tai buvo daroma ne dėl higienos, o norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Dabartinė kameros spalva yra viena seniausių, taip kalėjimas buvo nudažytas jį įsteigus.

Joje eksponuojami sukarpytų dokumentų maišai. Šiuos dokumentus KGB pareigūnai sunaikino 1990–1991 m., prieš išsikraustydami iš pastato. Dalis dokumentų buvo suplėšyta, sudeginta, išvežta į Rusijos archyvus. Vis dėlto nemažai dokumentų (per 200 tūkst. tomų) išliko ir šiandien yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve.

Joje atkurtas 7–9-ojo dešimtmečių kameros vaizdas. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas tuo metu jau buvo palaužtas, tačiau KGB vidaus kalėjime ir toliau buvo kalinami kitaminčiai, kovotojai dėl žmogaus teisių. Tuo metu kaliniai gaudavo šiokią tokią antklodę, pagalvę, patalynę. Kameroje eksponuojami ant spintelės stovintys autentiški kalėjimo indai, ant lovos – kalinio rūbai – šiame kalėjime kalėjusio monsinjoro Alfonso Svarinsko dovana. Tokią aprangą vilkėjo kaliniai mirtininkai ir bausmę sovietiniuose ypatingojo režimo lageriuose atliekantys nuteistieji. KGB vidaus kalėjime, kuriame suimtieji buvo laikomi tik iki vadinamojo teismo, kaliniai vilkėjo savais drabužiais.

Šio kameroje eksponuojama paroda „Dievui ir Tėvynei“, skirta represuotiems Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkams. Dalis jų buvo apkaltinti dalyvavimu partizaninėje kovoje, partizanams teikta pagalba ar religiniais patarnavimais, bet dauguma – antisovietine propaganda. Iš viso sovietinės okupacijos metais buvo represuota apie 20 proc. dvasininkų, apie 30 proc. buvo operatyvinėje įskaitoje.

Kalėjimo koridoriaus gale lankytojai gali pamatyti 2000 m. įsigytą eksponatą – Lukiškių kalėjimo kameros duris, kurios tarsi simbolizuoja tolesnį suimtųjų kelią į kitus sovietinius kalėjimus ir Gulago lagerius.

Išėjus į kiemą, galima apžiūrėti suimtiesiems skirtus pasivaikščiojimo kiemelius. Jie buvo keletą kartų perstatyti. Ankstesnieji (neišlikę) buvo kairiajame kalėjimo kieme. Kiemelių sienos buvo lentinės 3 m aukščio. Virš lentų ištempta spygliuotoji viela. J. Stalino režimo metais kaliniams pasivaikščioti būdavo leidžiama 10–15 min. per dieną. Palaipsniui mažinant kamerų skaičių, kiemeliai buvo perkelti į dešinįjį kiemą. Dabartiniai galutinai įrengti 1969 m. Ilgainiui pasivaikščiojimo laikas pailgėjo iki valandos. Išvesti pasivaikščioti suimtieji, visuomet buvo budriai saugomi sargybinių.

Ekspozicija įrengta buvusio KGB vidaus kalėjimo 3-iojoje kameroje, kurioje ant sienos išlikę nacių okupacijos metais šiame pastate gestapo kalintų žmonių įrašai, datuojami 1942–1944 m. Nedidelėje erdvėje įrengta ekspozicija supažindina su nacių okupacija Lietuvoje: gestapo vidaus kalėjimu ir jo kaliniais, Vilniaus geto istorija, masinių žudynių vieta Paneriuose. Lankytojas gali susipažinti su žvalgomaisiais tyrimais, kurie 2008 m. buvo atlikti Panerių girininkijos miško parko teritorijoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu. Ekspozicijoje garbinga vieta skirta Pasaulio tautų teisuoliams ne žydų tautybės Lietuvos gyventojams, kurie Holokausto metu gelbėjo žydus. Monitoriuje rodomas specialiai šiai ekspozicijai sukurtas rež. Algio Kuzmicko dokumentinis filmas „Įkaitai. 1941 m. liepa“.

KGB centrinės būstinės pusrūsyje įrengtoje šaudymo kameroje nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1969 m. birželio 19 d. buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis žmonių. Apie trečdalis jų sovietinių teismų arba vadinamosios „trijulės“ mirties bausme buvo nuteisti už dalyvavimą antisovietiniame pasipriešinime.

Archyvinių dokumentų apie mirties bausmės vykdymą išliko labai nedaug. Žinoma, kad egzekucijas vykdė saugumiečių sudaryta ir griežtai įslaptinta speciali grupė, priklausiusi vadinamajam „A“ skyriui. Mirties nuosprendžius vykdė naktimis. Per naktį galėjo būti nužudoma iki 45 nuteistųjų. Po egzekucijos nužudytųjų palaikai būdavo sukraunami toje pačioje patalpoje už medinės pertvaros, o vėliau sunkvežimiu išvežami į užkasimo vietą. 1944–1947 m. sušaudytų 767 žmonių palaikai buvo užkasti beveik Vilniaus miesto centre – Tuskulėnuose.

Kur užkasti sušaudytų 1950–1952 m. žmonių palaikai, kai Sovietų Sąjungoje vėl buvo įvesta mirties bausmė, tiksliai nežinoma. Manoma, kad maždaug 30 km spinduliu apie Vilnių yra ne viena iki šiol nežinoma kapavietė.

Trečiuoju laikotarpiu 1956–1969 m. sušaudytųjų palaikai buvo slapta užkasami Vilniaus Antakalnio Našlaičių kapinėse, tarp senų kapų. 2017–2021 m. vykdytų archeologinių kasinėjimų metu dalis jų buvo rasta. Tarp jų ir vieno žymiausių partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Tyrimai tęsiami.

Mirties nuosprendžių vykdymą perkėlus iš Vilniaus į Minską, 8-ajame dešimtmetyje vietoj šaudymo kameros buvo įrengtos stalių dirbtuvės, kuriose buvo taisomas KGB rūmų inventorius. Ekspozicija atidaryta 2000 m. birželio 24 d. Čia eksponuojami Tuskulėnuose ir pačioje šaudymo kameroje rasti daiktai, nuotraukos ir dokumentai iš archyvinių bylų, muziejaus rinkinių.