Okupacijų ir laisvės
kovų muziejus

1944 m. liepos mėn., po Vokietijos okupacijos, į Lietuvą vėl įžengė sovietinė kariuomenė. Šalyje prasidėjo devynerius metus trukęs organizuotas partizaninis karas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. Pavieniams partizanams išsislapstyti pavyko iki 7-ojo deš. vidurio. Paskutinis partizanas Stasys Guiga mirė sava mirtimi 1986 m.

Ekspozicija supažindina su partizanų junginių teritorine struktūra ir karine organizacija, laisvės kovotų siekiais, kasdiene veikla ir buitimi. Eksponuojami autentiški Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentai, periodiniai ir kiti leidiniai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, nuotraukos, įamžinusios laisvės kovotojų veidus, retas jų šventes, atsisveikinimo su bendražygiais akimirkas.

Pirmieji kovų metai

Antroji sovietų okupacija Lietuvos rezistencines organizacijas užklupo jai nepasirengusias. Naujomis aplinkybėmis ryžtingiausiai veikė Lietuvos laisvės armijos vadovybė. Ji ragino savo narius likti šalyje ir ėmėsi konkrečių veiksmų pasipriešinimui organizuoti: pertvarkė struktūrą, kaupė ginklus, telkė kovotojus. Per 200 organizacijos narių buvo pasiųsta į vokiečių žvalgybos mokyklas tikintis, kad ten jie bus parengti partizaninei kovai.

Kitų antinacinio pasipriešinimo organizacijų nariai taip pat bandė organizuotis, ieškoti tarpusavio ryšių, tačiau vieno bendro vadovaujančio pogrindžio centro šalyje nebuvo, todėl antisovietinis pasipriešinimas kilo gana spontaniškai.

1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje miškuose jau galėjo būti apie 30 tūkst. vyrų. Tik nedaugelis jų buvo profesionalūs kariškiai, o tarp šių vyravo jaunesnieji karininkai. Jie tapo didesnių partizanų junginių – rinktinių, apygardų, sričių vadais, tuo tarpu mažesniems koviniams vienetams vadovavo tik privalomąją karo tarnybą atlikę ar jokio karinio pasirengimo neturėję ūkininkai, mokytojai, gimnazistai.

Karinė partizanų organizacija

Lietuvos partizanai, perimdami ir tęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, veikė kaip karinė struktūra. Pradžioje partizanų veiklą reglamentuojančius laikinus nuostatus ir taisykles, įprastai Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje veikusiųjų pavyzdžiu, rengė atskirų didesnių junginių vadai. Kiekvienam didesniam junginiui (rinktinei, apygardai, sričiai) vadovavo štabas, kurį sudarė atitinkamo junginio vadas, štabo viršininkas ir skyrių (rikiuotės, organizacinio, mobilizacijos, žvalgybos, informacijos ir pan.) viršininkai. Kai kuriose apygardose partizanai buvo mokomi karinio parengimo kursuose, o tiems, kurie išlaikydavo egzaminą, būdavo suteikiami ar keliami laipsniai.

Partizanų junginių vadai iš kovotojų reikalavo besąlygiškai laikytis karinės drausmės, nustatytų elgesio normų, įvairiais būdais stengėsi užkirsti kelią netvarkai ir savivalei. Tačiau, kaip ir kiekviename kare, nebuvo išvengta smurto ir savivalės civilių gyventojų atžvilgiu.

Laisvės kovos sąjūdžio įkūrimas

Ir partizanų junginių, ir miestuose veikusių pogrindžio organizacijų vadovai suprato, kad būtinai reikalinga bendra pogrindžio vadovybė, numatanti politinę kovos strategiją, galinti atstovauti pogrindžiui, ieškoti paramos užsienyje. Tačiau pogrindžio sąlygomis, visame krašte siaučiant kariuomenei ir specialiųjų tarnybų agentams, tai buvo nelengvas uždavinys. Tad pirmieji bandymai sudaryti bendrą vadovybę nebuvo sėkmingi.

Bendrą karinio ir politinio vadovavimo pasipriešinimui centrą pavyko įkurti tik beveik po penkerių kovos metų, t. y. tuomet, kai pasipriešinimas jau ėmė silpti. 1949 m. vasario mėn. įvykęs partizanų apygardų atstovų suvažiavimas suvienijo ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo junginius į bendrą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Suvažiavimas priėmė karinius politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išsivadavimo kovai, sudarė tarybą ir jos prezidiumą. LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausia teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Kovos kasdienybė

Partizanų vadai, objektyviai vertindami partizaninės kariuomenės galimybes, iš esmės pritarė tausoti tautos dvasinius ir materialinius išteklius. Po pirmųjų kovos metų netekčių buvo atsisakyta rizikingų veiksmų prieš miesteliuose dislokuotas karines įgulas, vengiama stoti į mūšį priešui turint aiškią persvarą. Karinės akcijos dažniau rengtos prieš okupacinės valdžios administracines institucijas trukdant joms vykdyti rinkimus, steigti kolektyvinius ūkius, buvo kovojama su kolaborantais. Karinėmis ir propagandinėmis priemonėmis buvo priešinamasi sovietizavimui, puoselėjamos patriotinės gyventojų nuotaikos, skatinamas pilietinis nepaklusnumas okupacinei valdžiai.

Dvasinis gyvenimas

Partizanų vadovybė įvairiai stengėsi kasdienį partizanų gyvenimą padaryti kuo dvasingesnį: vakarais prie laužų skambėdavo dainos, būdavo vaidinama, drauge meldžiamasi. Partizanai, kiek tik leido aplinkybės, švęsdavo įprastas valstybines ir religines šventes, rizikuodami gyvybe laidodavo žuvusius kovos draugus. Dažnas kovotojas bandė plunksną – rašė atsiminimus, eilėraščius, kovų aprašymus, stengėsi nekasdieniais žodžiais išreikšti ir apibūdinti savo patirtį.

Meilė savam kraštui, tikėjimas savo kovos teisumu ir prasmingumu palaikė kovotojų dvasią, padėjo nepalūžti susidūrus su žiauria tikrove.

Leidyba

Laisvės kovotojai priešinosi okupacijoms ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu. Per partizaninį kartą Lietuvoje išėjo ne viena dešimtis pavadinimų periodinių ir neperiodinių spaudos leidinių.

Partizaninės spaudos temos buvo labai įvairios. Okupaciniams laikraščiams skleidžiant melą ir propagandą, už geležinės uždangos atsidūrusi visuomenė pirmiausia buvo informuojama apie tarptautinius įvykius. Partizanų leidiniai liko vieninteliai, kuriuose buvo puoselėjama tautinė kultūra ir tradicijos. Publicistiniuose straipsniuose partizanai aiškindavo totalitarinės sistemos antihumanišką prigimtį, ragindavo nepamiršti tautos dvasinių tradicijų ir istorijos, nepasiduoti komunistinės ideologijos propagandai. Buvo siekiama ugdyti Tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę, palikti istorijos žinių apie partizanų kovas, bolševikų nusikaltimus.

Beginkliai kovotojai

Be gyventojų, daugiausia kaimo, paramos Lietuvos partizanai tiek ilgai, beveik dešimt metų, nebūtų išsilaikę. Kaimas rengdavo, maitindavo, teikdavo būstą, aprūpindavo būtiniausiais reikmenimis. Pas partizanams prijaučiančius žmones prieglobstį rasdavo persekiojamų laisvės kovotojų artimieji.

Prie beginklių kovotojų galima priskirti ir partizanų ryšininkus. Jie pristatydavo dokumentų, leidinių paketus, kilus pavojui įspėdavo apie grėsmę, atnešdavo vaistų.

Nuslėpti ryšius su partizanais buvo labai sunku: stigo konspiracijos įgūdžių, be to, judėjimui silpstant ir retėjant partizanų gretoms, vis daugiau žmonių sutikdavo tapti represinių žinybų informatoriais ir agentais. Jų, kaip ir partizanų, laukė žiaurūs tardymai, o po to – Gulago kalėjimai ir lageriai.

Per geležinę uždangą

Lietuvos teritorijoje vienų vieniems kovojusiems partizanams buvo labai svarbu užmegzti ryšius su Vakarų valstybėmis, lietuvių organizacijomis užsienyje. Iš jų buvo tikimasi gauti tiek materialinės, tiek politinės paramos. Laisvės kovotojai siekė, kad pasaulis žinotų apie partizaninį karą siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Pirmieji partizanų įgaliotiniai Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša į Vakarus prasiveržė 1947 m. pavasarį. 1947 m. gruodį geležinę uždangą įveikė Kazimieras Pyplys ir Juozas Lukša. Jie nuvežė daug dokumentinės medžiagos apie savo krašte sovietų valdžios vykdomas represijas, laisvės kovas, kurią su išeivijos pagalba platino Vakarų žiniasklaidoje, taip pat perdavė Lietuvos katalikų laišką Šventajam Tėvui. K. Pyplys ir J. Lukša tuojau ėmė rūpintis grįžimu į kovojantį kraštą, tačiau tai padaryti pasirodė sunkiau, nei jie manė. Tik po pusantrų metų K. Pyplys, o daugiau nei po dviejų su puse – J. Lukša desantu grįžo į Lietuvą. Čia juos pasitiko nors ir smarkiai išretėjusios, bet vis dar ryžto nepraradusios bendražygių gretos, laukiančios viltingų žinių iš Vakarų.

1950–1953 m. dar kelios desantininkų grupės ir pavieniai radistai iš Vakarų pasiekė Lietuvą, tačiau beveik visus juos ištiko tragiškas likimas: vieni žuvo, kiti buvo sušaudyti, treti pateko į kalėjimus ar lagerius. Buvo ir tokių, kurie sutiko dirbti sovietų saugumui.