Okupacijų ir laisvės
kovų muziejus

1944 m. antrojoje pusėje Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, iškart buvo atnaujintos represijos prieš taikius krašto gyventojus.

Šioje ekspozicijoje, skirtoje Gulago politiniams kaliniams, eksponuojamos jų nuotraukos, darytos dar nepriklausomoje Lietuvoje ir kalinimo vietose, represinių žinybų dokumentai ir Vorkutos sukilėlių memorandumas, lageriuose vilkėti drabužiai ir avėtas apavas, pačių pasidaryti kryželiai, maldų knygelės, sveikinimai likimo draugams.

Eksponuojama istorinė dokumentinė medžiaga atskleidžia represijų mastą ir jų motyvus, nepaprastai sunkias kalinių darbo ir buities sąlygas, supažindina su sovietine baudžiamąja sistema. Kartu tai pasakojimas apie žmones ir jų begalines pastangas nepasiduoti gniuždančiai tikrovei, neprarasti žmogiškojo orumo, tikėjimo ir vilties.

Kalėjimuose ir lageriuose

Pirmosios okupacijos metais (1940 m. birželio 15 d.–1941 m. birželio 22 d.) sovietų valdžios teroras pirmiausia buvo nukreiptas prieš nepriklausomos valstybės politikos, mokslo, kultūros, karinį ir ūkinį elitą, jų šeimas.

1944 m. antrojoje pusėje, Raudonajai armijai vėl užėmus Lietuvą ir kartu su ja grįžus sovietinei administracijai, „priešų“ paieškos atsinaujino, jiems priskiriamų žmonių nemažėjo. Politiniais nusikaltimai – „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, „kenkimu“ galėjo būti apkaltinti ne tik antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, bet ir žmonės, Nepriklausomoje Lietuvoje ėję atsakingas pareigas, gyvenę Vokietijos okupuotoje teritorijoje, nepalankiai atsiliepę apie sovietų valdžios politiką, prievolių neįvykdę ūkininkai, aplaidžiai pareigas atlikę tarnautojai ar pan. Specialūs teismai – MVD ar MGB ypatingieji pasitarimai ar karo tribunolai, nesilaikydami jokių normalioje valstybėje privalomų procedūrų, dažniausiai skirdavo teisiamiesiems 5, 10 ar 25 metų laisvės atėmimo bausmes.

Lietuvoje represinių žinybų suimtas žmogus galėjo pakliūti į bet kurį Sovietų Sąjungos kalėjimą, lagerį ar koloniją. Dėl sunkaus darbo, ligų, prasto maisto ar bado kalėjimuose ir lageriuose mirė 20–25 tūkst. iš Lietuvos išvežtų žmonių.

Ypatingojo režimo lageriai

Gulago lageriuose vis daugėjo politinių kalinių, tarp jų vadinamųjų ypač pavojingų, nuteistų didžiausiomis bausmėmis – 25 metams kalėjimo ar lagerio. Vadovaujantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu, tokiems „pavojingiems valstybiniams nusikaltėliams“ kalinti imti steigti ypatingojo režimo lageriai. Pamažu (iki 1952 m.) buvo įsteigta dvylika tokių lagerių, kiekviename jų galėjo kalėti 5–35 tūkst. kalinių. Šių lagerių apsauga buvo sustiprinta, vidaus režimas sugriežtintas. Lagerius juosė trigubos vielų užtvaros, aplink juos buvo tankiai išdėstyti ginkluotos sargybos postai. Naktimis barakai buvo rakinami, jų langus dengė grotos. Ypatingojo režimo lagerių kaliniai privalėjo vilkėti specialius drabužius, paženklintus asmeniniais numeriais. Į darbą juos lydėdavo automatais ginkluoti kareiviai, gyvenamoje zonoje ir darbe jie nuolat būdavo tikrinami. Šių lagerių kaliniai, gaudavę menką maisto davinį, dirbo pačius sunkiausius, katorginius darbus.

Sukilimai ir streikai ypatingojo režimo lageriuose

1953–1955 m. per ypatingojo režimo lagerius nuvilnijo streikų ir sukilimų banga. Nors neramumų lageriuose būta ir anksčiau, šie išsiskyrė organizuotumu, masiškumu, keliamų reikalavimų konkretumu. Tarp aktyviausių streikų organizatorių buvo ir lietuvių. Sukilimai buvo žiauriai nuslopinti, bet valdžia buvo priversta atsižvelgti į kalinių reikalavimus, buvo pradėtos peržiūrėti kalinių bylos, panaikintas kalinių numeravimas, nuo barakų langų ir durų nuimtos grotos ir spynos, sutrumpinta darbo diena ir kt. Ekspozicijoje galima pamatyti Vorkutos sukilėlių memorandumą, lietuvių politinių kalinių, dalyvavusių sukilime, fotografijas.

Masinis politinių kalinių pasipriešinimas paspartino ypatingojo režimo lagerių sistemos griūtį: 1954 m. ypatingasis režimas lageriuose buvo panaikintas.