Trėmimai: 1944–1953 metai
Moksleiviams, studentams ir pensininkams – 3 €.
Informacija
Ši ekspozicijos dalis pasakoja apie Lietuvoje okupacinės valdžios vykdytus trėmimus – masinius gyventojų iškeldinimus iš jų gyvenamųjų vietų į tolimiausius Sovietų Sąjungos rajonus. Gyvenimas tremtyje nuo gyvenimo lageryje skyrėsi tuo, kad tremtiniai turėjo didesnes galimybes burtis į bendruomenes, švęsti tautines ir religines šventes, leisti vaikus į mokyklas, užgyventi tam tikrą turtą (pvz., namą su nedideliu žemės sklypeliu daržui), ne taip griežtai buvo apribota jų judėjimo laisvė. Nepaisant to, tremtiniai taip pat patyrė daug moralinių ir fizinių kančių.
Eksponuojama istorinė dokumentinė medžiaga supažindina su trėmimų organizavimo ir vykdymo procedūra, tremtinių teisine padėtimi ir gyvenimo sąlygomis, tremties statistiniais duomenimis. Skaudžią pažeminimus ir neteisybę patyrusių žmonių lemtį ir jų išgyvenimus pajusti padeda demonstruojami dokumentiniai ir vaidybiniai kino kadrai, Sibiro kapinynų nuotraukos.
Trėmimų organizavimas
Po karo Lietuvos gyventojų suėmimai ir trėmimai buvo atnaujinti. Jais siekta pašalinti iš krašto okupantams opozicines gyventojų grupes, atimti jų turtą, įbauginti žmones ir priversti paklusti komunistinei diktatūrai.
Pirmiausia buvo tremiamos ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų, besislapstančių nuteistų žmonių, valstiečių, atsisakiusių stoti į kolektyvinius ūkius, šeimos. Tremtinių turtas buvo konfiskuojamas ir išdalijamas. Trėmimams vadovavo Maskvos paskirti specialieji įgaliotiniai. Jie kartu su LSSR represinių žinybų vadovybe parengdavo išsamius trėmimo operacijų planus, kuriuose būdavo apskaičiuota, kiek reikės operatyvinių darbuotojų, vidaus ir pasienio kariuomenės, sunkvežimių, traukinio vagonų, patvirtindavo operatyvinius žemėlapius ir schemas.
Trėmimo operacijos buvo vykdomos slapta. Susiruošti į tremtį žmonės turėdavo per 1–2 valandas. Į geležinkelio stotis suvežti žmonės būdavo suvaromi į prekinius (gyvulinius) vagonus ir juose laikomi kelias paras, kol būdavo surenkami visi numatytieji ištremti. Kelionei visiškai nepritaikytuose tvankiuose vagonuose be karšto maisto, medikų pagalbos tremtiniai praleisdavo keletą savaičių ar net mėnesį. Siunčiamiesiems į ypač nuošalias vietas dar tekdavo persėsti į baras ar atvirus sunkvežimius. Kūdikiai ir senyvo amžiaus žmonės mirdavo neištvėrę ilgos ir alinančios kelionės.
Tremtinių turtinė, šeimyninė padėtis, gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo kalinių, tačiau ir jų laisvė buvo labai suvaržyta. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinami ir įdarbinami sovietų valdžios nurodytose vietose, vadinamosiose specialiosiose gyvenvietėse. Jų teritorijoje tremtiniai galėjo laisvai vaikščioti, tačiau be komendanto leidimo neturėjo teisės keisti gyvenamosios ir darbo vietos, išvykti iš gyvenvietės, kas dvi savaites arba kas mėnesį turėjo registruotis NKVD komendantūroje. Skirtingai nei kaliniai, tremtiniai už darbą gaudavo atlyginimą. Jiems buvo galima susirašinėti (cenzūros kontroliuojamiems) ir gauti siuntinius.
Lietuviai tremtiniai buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Į miškingas sritis ištremti žmonės dirbo taigoje miško darbus, ruošė ir plukdė sielius, rinko sakus. Speiguotoje užpoliarėje tremtiniai žvejojo, Altajaus krašte ir kitur jie dirbo sovietiniuose ūkiuose. Kazachstano dykumoje karščio ir troškulio išsekinti žmonės tiesė kelią, Tadžikijoje dirbo medvilnes plantacijose. Tremtiniai dirbo statybose, lentpjūvėse, plytinėse, visur, kur reikėjo pigios darbo jėgos.
Ekspozicijos vieta
Ekspozicija „Trėmimai: 1944–1953 metai“
Vieta: Antras aukštas